Velykų šventinės tradicijos Lenkijoje gali nustebinti net didžiausius sekmadienio pusryčių, kiaušinių marginimo ir laistymosi vandeniu mėgėjus. Vienos iš jų rimtos, kitos linksmos, bet visos – išskirtinės ir nepakartojamos. Pasišaukimai Šymbože, Grodzisko turkai, kryžiokai – tai tik dalis regioninių papročių, įrašytų į Lenkijos nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Pamėginkime apžvelgti margą velykinę liaudies kultūrą.

Pasišaukimai (przywołówki) – tai trumpi eilėraštukai apie Kujavijos kaimo merginas, dabar deklamuojami tik Šymbože (buvusiame kaime, dabar – Inovroclavo mikrorajone) ir jo apylinkėse. Pasišaukimus rengia draugijos „Viengungių klubas“, kurios ištakos siekia 1833 metus, nariai. Iškilmingi ir įspūdingi Šymbožo pasišaukimai rengiami pagal daugybę metų nesikeičiančią tvarką. Jie vyksta centrinėje aikštėje Didįjį sekmadienį, o jiems ruoštis pradedama iki švenčių likus dar dviem savaitėms.

Turkai (Turki) – taip neoficialiai vadinami velykinės sargybos būriai, nuo Didžiojo penktadienio iki Velykų procesijos budintys prie simbolinių Kristaus kapų penkiose parapijose Žemutinio Grodzisko valsčiuje. Juos sudaro tik viengungiai, o vedę vyrai, vadinami „vyresniaisiais“, gali būti šių būrių vadais. Norintieji „tarnauti turkais“ likus mėnesiui iki Velykų turi pradėti mokytis žygiuoti paradine rikiuote. Visi daliniai dėvi juoda juosta perjuostas gedulingas karines uniformas – žalią palaidinę, juodus marškinius ir kaklaraiščius bei juodus suvarstomus batus.

Be abejo, Opolės krašto simbolis – opolietiškas margučių skutinėjimas (kroszonkarstwo). Nudažyti kiaušiniai puošiami augaliniais raštais juos graviruojant – kiaušiniai raižomi spiecialiais įrankiais. Tradicinius augalinius ornamentus šiame regione galima išvysti ne tik ant margučių, bet ir ant nertų staltiesių, užuolaidų, patalynės, drabužių ir liaudies tapyboje.

Kryžiokai (Krzyżaki) – Opolės vaivadijoje esančios Mažųjų Borkų seniūnaitijoje gyvuojanti tradicija. Šiuo papročiu daromi velykiniai vartai iš apytiksliai 5 tūkstančių tuščių kiaušinių kevalų, kurie renkami per visą gavėnią. Šie vartai pastatomi kaimo centre Didžiojo šeštadienio naktį, o 12 viengungių, vadinamų kryžiokais, pėsčiomis apeina laukus prieš patekant saulei Velykų sekmadienį.

Velykinis kiaušinių marginimas batikos technika, arba margučių marginimas, atliekamas padengiant kiaušinį vienu ar keliais vaško sluoksniai ir panardinant jį į dažus, kurie nuspalvina vašku nepadengtas vietas. Šiai technikai, Opolės krašte taikytai dar XIX a., grėsė užmarštis. Už jos išgelbėjimą nuo užmaršties reikia dėkoti žmonėms, po II pasaulinio karo atsikėlusiems iš dabartinės Ukrainos teritorijos, kurie su savo šventiniais papročiais atsivežė taip pat ir šia technika marginamų kiaušinių tradiciją.

Chotomuvo Dombrovoje iki šių dienų išliko velykinis paprotys šventinti valgius viename iš privačių namų, į kurį atvyksta kunigas ir šventina gyventojų atsineštas pintines. Jame dalyvavusiųjų teigimu, nuo II pasaulinio karo iki 1981 m. šventinimas kasmet vyko pas vieną šeimininkę. Paskui šį paprotį globoti ėmėsi kita kaimo gyventoja. Šventinimai tebevyksta ir šiais laikais.

Kopšyvnica turi velykinį paprotį per procesiją, rengiamą Didįjį šeštadienį, pūsti kelių metrų ugnies stulpus (Bziuki). Savanoriškosios ugniagesių tarnybos gaisrininkai į burną įsipila žibalo ir tada jį išpurškia ant liepsnojančio deglo, tuo metu dar aukštai pašokdami. Šitaip įgudęs ugniagesys gali išpūsti milžinišką ugnies stulpą, apšviesdamas kelią kunigui, nešančiam monstranciją su Švenčiausiuoju Sakramentu.