Liepos 31 d. 12 val., Lietuvos liaudies buities muziejus (L. Lekavičiaus g. 2, Rumšiškės, Kaišiadorių raj.)
Įėjimas laisvas!
Visus liaudies meno mėgėjus maloniai kviečiame į karpinių, siuvinėjimo, popierinių gėlių ir medžio skulptūrų dirbtuves, vedamas Kadzidlo valsčiaus (Lenkija) liaudies meistrų, kurie dalyviams atvers ir supažindins su spalvingu, pasakišku Kurpių regiono lenkų liaudies kultūros pasauliu.
Kurpiai – etnografinė lenkų grupė, gyvenanti Palenkės vaivadijos šiaurės vakaruose ir Mazovijos vaivadijos šiaurės rytuose. Kurpiai daugiausiai gyvena Kurpių girios teritorijoje ir turi savitą kultūrą ir papročius. Tad kviečiame su jais susipažinti!
Karpiniai, kaip kurpių trobų interjero puošyba, atsirado XIX amžiuje. Tuomet karpymui imtos naudoti (ir naudojamos iki šiol) avių kirpimo žirklės. Jomis kirptos baltos krepinio popieriaus juostelės apgadintiems paveikslų rėmams uždengti. Atsiradus blizgiam popieriui, ant gryčių sienų atsirado spalvotos stilizuotos lelijos, žvaigždės, paukščiai. Karpinius dažniausiai darė moterys, šis užsiėmimas joms buvo papildomu pajamų šaltiniu. Šis amatas gyvuoja iki šiol, nors karpiniai pasikeitė ir nebeatlieka savo pirminės paskirties.
Siuvinėjimas ir nėrimas daugiausiai naudotas drabužių puošybai. Marškiniai dabinti subtiliu siuvinėjimu kryželiu, kuriam naudotas raudonas siūlas, arba angliškuoju siuvinėjimu. Po Pirmojo pasaulinio karo atsirado nėriniai vąšeliu, jais puoštos prijuosčių apačios bei marškinių apykaklės. Nertais įsiuvais taip pat gražintos pagalvės, kurios dėliotos ant lovų kurpių trobose.
Medžio skulptūros, daugiausia šventųjų atvaizdai, buvo vadinamos figūromis arba asmenimis. Koplytėlės su šventaisiais statytos prie kryžkelių, upelių ir gyvenviečių. Į drožybos istoriją pateko daug žmonių, pvz., Andrzejus Kaczyńskis ir Łukaszas Raczkowskis. Garsiausi šio meno atstovai buvo bežemiai, nedirbo žemės ūkyje, gyveno iš fundatorių užsakytų figūrų drožimo.
Spalvotos popierinės gėlės gamintos daugelyje Lenkijos regionų. Jomis garsėjo pirmiausia Kurpiai, Mažoji Lenkija, Pakarpatė. Popierines gėles darė daugiausia moterys, vadintos gėlininkėmis ir popierininkėmis. Dažniausiai kurtos stilizuotos rožės, chrizantemos, ramunės, aguonos, saulutės, rugiagėlės ir neužmirštuolės. Šio amato atstovės netgi rado būdą, kaip apsaugoti savo puošmenas nuo atmosferos reiškinių poveikio: užbaigtus dirbinius panardindavo į ištirpintą vašką. Šitaip subtilūs rankdarbiai neprarasdavo formos ir spalvos veikiami šviesos, temperatūros ir drėgmės.
Organizatoriai: Lenkijos institutas Vilniuje, Kadzidlo valsčius, Lietuvos liaudies buities muziejus
