#PolishSuperstarOfAstronomy
Artėja Pasaulinė taupymo diena, kuri minima spalio 31-ąją. Jau beveik šimtmetį skaičiuojanti šventė mums primena, kaip svarbu protingai valdyti savo turtą ir mokytis taupyti. Ši tarptautinė iniciatyva sumanyta siekiant propaguoti sąmoningą požiūrį į finansus ir nuostatą, kad taupymas garantuoja finansiškai stabilų gyvenimą ir taip prisideda prie visos visuomenės gyvenimo gerinimo.
Todėl spalio pabaiga – tinkamas laikas pasirūpinti savo finansais, visų pirma – santaupomis, prisimenant liaudies išmintį: „grūdas prie grūdo pripildo aruodą“ arba „dėk centą prie cento, sudėsi šimtus“. Nesvarbu, kam taupome – ar juodai dienai, ar pensijai, ar svajonių įgyvendinimui, finansinis sąmoningumas mums gali užtikrinti bent kiek ramesnę ateitį.
O kadangi kalbame apie pinigus ir ateitį… Pasaulinė taupymo diena yra puiki proga prisiminti garsųjį astronomą, kuris sustabdė Saulę ir išjudino Žemę. Taip, taip! Turime omenyje Mikalojų Koperniką (1473–1543), visapusiškai išsilavinusį žmogų, pralenkusį epochą, kurioje gyveno.
Apie Koperniką, kurio metais paskelbti 2023-ieji, dažniausiai kalbama dėl jo laimėjimų astronomijos srityje, tačiau jis buvo tikras Renesanso žmogus ir domėjosi įvairiais mokslais. Taip pat buvo pinigų, infliacijos ir politikos žinovas.
Kodėl garsųjį astronomą domino finansai? Kaip pastebėjo lenkų ekonomistas Józef Zajda, Kopernikas „buvo didis ekonomikos protas ir piniginiuose reikaluose parodė savo išlavintą nuojautą. Taip pat turėjo praktinės ekonominių reikalų patirties, įgautos einant Varmės vyskupijos kapitulos bendrųjų gėrybių administratoriaus pareigas. Buvo nuovokus to meto ekonominių reiškinių stebėtojas“. Heliocentrinės pasaulio teorijos autorius turėjo aiškią nuomonę apie monetų bloginimą ir kokių pražūtingų pasekmių valstybei turėjo šis reiškinys.
Pirmasis Lietuvos banko valdytojas Vladas Jurgutis apie ekonomistą Mikalojų Koperniką
Vladas Jurgutis (1885–1966) – lietuvių ekonomistas, Lietuvos finansų mokslo pradininkas ir pirmasis Lietuvos banko valdytojas, parašęs daug mokslo veikalų, iš kurių „Finansų mokslo pagrindai“ (1938), „Pinigai“ (1938) ir „Bankai“ (1940) laikomi fundamentaliais.
Kadangi šie metai paskelbti Mikalojaus Koperniko metais, norime pasidalinti V. Jurgučio „Piniguose“ išdėstytomis mintimis apie šį mokslininką, kuris buvo ne tik iškilus astronomas, ne tik medikas, teisininkas, matematikas, bet ir ekonomistas. Knygoje jis pristatomas taip: „Mikalojus Kopernikas – Varmijos vyskupijos (Rytprūsiai) kanauninkas (nors aukštesniųjų dvasininko šventimų ir nebuvo gavęs), heliocentrines planetų sistemos kūrėjas“, taip pat „astronomijos „reformatorius“ […], parašė du veikalus pinigų klausimais: „De estimatione monete“ (1519) (pavadintas karališkų prūsų seimo protokoluose Modus cudendi monetam) ir „Monete cudende ratio“ (1526).“
Minėtuose veikaluose M. Kopernikas pinigų klausimą nagrinėjo paprašytas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo, jų pagrindinė mintis, kad blogieji pinigai išstumia geruosius, t. y. jei vienu metu cirkuliuoja kelių rūšių monetos, tai didesnės vertės monetas išstumia mažesnės vertės monetos ir jų apyvartoje nelieka. Vėliau šią mintį išplėtojo anglas Tomas Greshamas (1519–1579) ir kartais ji klaidingai priskiriama būtent jam. M. Koperniko nagrinėti klausimai aktualūs ir šiais laikais.
Veikale „Pinigai“ V. Jurgutis, pasakodamas apie pinigų mokslo raidą, rašo, kad viduramžių pabaigoje beveik nebuvo svarstyta pinigų problema, kol „atėjo tas vyras, kuris nustatė tikrąjį pinigų vaidmenį viešojo ūkio gyvenime. Tas vyras buvo Mikalojus Kopernikas (1473–1543), kuris tiek savo gyvenimo metais, tiek savo visa galvosena priklauso jau ne viduramžiams, bet naujiesiems laikams.“
Daug dėmesio M. Kopernikui skiriama knygos skyriuje „Trumpa pinigų teorijų apžvalga nuo Amerikos atradimo iki mūsų dienų“. Siūlome susipažinti su V. Jurgučio mintimis apie M. Koperniką:
„Tarp visų XVI a. pinigų teoretikų neabejotinai pirmoji vieta tenka Mikalojui Kopernikui. Pinigus laiko Kopernikas labai svarbiu teigiamu ekonominės krašto raidos veiksniu. Bet pinigų klausimais Kopernikas dažnai yra ne tiek ekonomistas, kiek politikas, jam daugiau rūpi konkretūs pinigų reformos klausimai, negu atitrauktos pinigų vertės problemos. Kopernikas nominalistinę pinigų teoriją laiko jau galutinai likviduota ir todėl neįrodinėja, kad pinigų vertė pareina nuo jų substancijos, nes tas jam yra visai aišku. Jis daro tik išvadą iš substancinės pinigų vertės teorijos, kad kiekvienas pakeitimas brangiųjų metalų svorio monetose keičia ir pačių monetų vertę. Blogi pinigai pasunkina bet kurias prekybines transakcijas su užsieniais, sudarydami svyruojančias prekių kainas, ardo krašto vidaus rinką ir tuo būdu marina prekybą, o drauge su ja ir gyventojų darbo iniciatyvą. Apskritai blogi pinigai stumia visą kraštą į pražūties bedugnę. Nuo pinigų kokybės pareina paties krašto likimas. Pokarinės infliacijos padariniai kaip tik patvirtino šiuos didžiojo mokslininko žodžius. Kopernikas kur kas giliau ir kiek kitonišku būdu negu Ormas pamatuoja ir Grešamo dėsnį. Auksakaliai ir visi tie, kurie išmano brangiųjų metalų reikalus, mano Kopernikas, renka senąsias geras monetas, kurias sutirpdę pardavinėja lydiniais ir gauna iš nesusipratusios liaudies maišytomis monetomis, atseit blogomis ir geromis, didesnį grynojo sidabro kiekį, negu buvo vertas parduodamasis lydinys. Kai nebelieka senųjų gerųjų monetų, tuomet renka geresniąsias monetas, kol pasilieka krašte krūvos pačių blogųjų monetų. Kopernikas pirmasis nušvietė didelę blogosios ir gerosios monetos dėsnio svarbą monetinei politikai ir nurodė, kad tas dėsnis veikia ne tik tuo atveju, kai monetos gaminamos iš vieno metalo, bet ir tuomet, kai jos gaminamos iš dviejų skirtingu metalų, kitais žodžiais, Kopernikas nurodė, kad blogosios ir gerosios monetos dėsnis veikia ir bimetalineje sistemoje1. Tam dėsniui Kopernikas teikia didžiausios reikšmės, jis virsta pagrindu to monetinės reformos nuostato, pagal kurį neužtenka pradėti gaminti geras monetas, bet reikia dar išimti iš apyvartos blogąsias monetas.
Tiesa, Kopernikas ne tiek nustatinėja naujus monetinius dėsnius, bet stengiasi jau žinomus principus griežčiau, teisingiau formuluoti ir pritaikyti konkretiems gyvenimo reikalams. Be to, Kopernikas perkelia tuos seniau žinomus dėsnius iš morališkai etinės srities į grynai ekonominę dirvą, kitais žodžiais, tuos etiškai moralinius dėsnius suekonomina. Kopernikas nesirūpina, kokiais etiškais teisiniais nuostatais turi būti tvarkomi monetiniai reikalai; jam daugiau rūpi parodyti, kokių ekonominių padarinių turi tie ar kiti monetiniai reiškiniai. Jis pirmasis aiškiai parodė tas dideles dinamines monetinių veiksnių jėgas, kurios tam tikromis sąlygomis gali turėti lemiamos reikšmės krašto likimui. Kopernikas savo studijų gilumu, savo minčių griežtu formulavimu, savo mokėjimu pritaikyti atitrauktus dėsnius konkretaus gyvenimo reikalams, savo sugebėjimu nustatyti aiškią sieną tarp etikos ir ekonomikos ir pagaliau, o tai svarbiausia, savo pažiūrų teisingumu toli pralenkė visus ankstesniuosius monetinių klausimų tyrinėtojus. Jo monetiniai veikalai ne tik sudaro senesniųjų ir naujųjų laikų monetinių studijų sieną, bet tiesiog atidarė duris į naujuosius laikus ir aiškiai nurodė tuos kelius, kuriais ilgus metus ėjo ekonominė žmonijos mintis, rišdama painius monetinius klausimus.
Koperniko autoritetas daug padėjo substancinei pinigų teorijai laimėti teorijoje ir gyvenime. Tačiau tai teorijai suduoda smūgį kaip tik brangieji metalai, kurių teises ir garbę ši teorija taip atsidėjusiai gynė. Per visą šešioliktąjį amžių gausiai plaukę į Europą brangieji metalai neberanda karų nualintoje Europoje tinkamų rinkų ir susigrūdę, ypač miestuose, pradėjo veikti prekių kainas. Didelė brangiųjų metalų pasiūla pakelia prekių kainas. Prasideda žinoma XVI a. pabaigos ir XVII a. pradžios „kainų revoliucija“. Kai prekių kainos negirdėtai pakilo, žmonės, jau visai praktiškais sumetimais, susirūpina tuo reiškiniu ir pradeda ieškoti jo priežasčių. Vieni kaltino pirklius, kurie be jokio pagrindo dirbtinai kelia kainas, kiti – valdovus, kurie pabloginę monetas ir tuo pakėlę prekių kainas. Tie netikėti monetiniai reiškiniai ne tik atgaivina jau nutilusius substancialistų ir nominalistų ginčus, bet ir duoda progos iškilti naujai pinigų vertės teorijai, kuri žinoma kvantitetinės, arba kiekybinės, teorijos vardu. Tarp šių trijų srovių prasideda pinigų vertės klausimais ginčai, kurie su mažais taikos protarpiais trunka iki mūsų dienų. Žinoma, tos visos senosios teorijos amžių eigoje ne kartą keitė savo vardus ir įgijo įvairių naujų išsišakojimų, Taikėsi prie ekonominių, politinių ir idėjinių žmonių gyvenimo sąlygų, tačiau savo esmės nepakeitė.“ (Vladas Jurgutis. „Pinigai“. – V.: „Mintis“, 1996)
1 Prof. Jan. Dmochovskis savo nuodugnioje studijoje apie Koperniką, kuri yra kaip įvadas į veikalą „Mikołaja Kopernika rozprawy o monecie i inne pisma ekonomiczne oraz J. L. Deciusza traktat o biciu monety“ reikalauja, kad blogosios ir gerosios monetos dėsnis būtų pavadintas Koperniko vardu, nes jisai pirmasis konkrečiai ir keliais atvejais ne tik tą dėsnį formulavo, bet ir pavaizdavo istorijos pavyzdžiais.
Iliustracija: XIX a. II pusės Johano Schübelerio paveikslas, vaizduojantis Mikalojų Koperniką, pristatantį savo traktatą „Apie monetų kalybą“ Karališkosios Prūsijos Generaliniame seimelyje Grudziondze. Iš Torunės universiteto bibliotekos rinkinių (copernicus.torun.pl)
