Prof. Marios Kałamajskos-Saeed knygos „Aušros vartai Vilniuje“ sutiktuvės
2024 m. gegužės 23 d. 18 val.
Bažnytinio paveldo muziejus (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius)
Renginyje dalyvaus:
prof. Irena Vaišvilaitė – leidinio recenzentė, meno ir bažnyčios istorikė, Vilniaus universitetas
dr. Karol Guttmejer – restauratorius, paminklotyrininkas, Institutas „Polonika“
dr. Mindaugas Paknys – istorikas, meno istorikas, Lietuvos kultūros tyrimų institutas
Renginys su sinchroniniu vertimu. Įėjimas nemokamas.
„Nesu kilusi iš Vilniaus, netgi nepriklausau tarpukario kartai, todėl rinkdamasi tokią Vilniaus istorijai svarbią Aušros vartų temą, nesivadovavau jokiais asmeniniais sentimentais. – skaitome prof. Marios Kałamajskos-Saeed knygos įžangoje. – Mane sudomino Aušros vartų Dievo Motinos kultas, vis dar tvirtai gyvuojantis, nuolat stiprinantis ne tik nuliūdusius, bet ir nepasiduodančius. Jis turi neišsenkančios jėgos, kuri lemia, kad nepaisant priešingybių, jis atgimsta vis naujose vietose ir aplinkose. Skirtingose situacijose jo kultas įgauna naują turinį.“
Instituto „Polonika“ išleista knyga „Aušros vartai Vilniuje“ – tai antras, papildytas, dvikalbis (lenkų ir lietuvių k.) Profesorės knygos apie šį istorijos paminklą leidimas. Pirmasis pasirodė prieš daugiau nei 30 metų.
Veikalas parengtas išnagrinėjus medžiagą, esančią Černos vienuolyno Basųjų karmelitų provincijos archyve, Lietuvos valstybės istorijos archyve, kuriame atsidūrė tarpukario Vilniaus arkivyskupijos archyvas, Miesto archyvas, Mokslo bičiulių draugijos archyvas bei architekto Juliuszo Kłoso asmeninis archyvas, kuriame buvo Aušros vartų koplyčios 1927 ir 1932 m. atlikti matavimai ir planai. Pastaruosius papildo panaši vertinga 1952 m. dokumentacija, saugoma Kultūros paveldo centro paveldosaugos bibliotekoje.
– Institutas „Polonika“, be mokslinių darbų, parengtų įgyvendinant mokslinius projektus mūsų institute, taip pat leidžia ir veikalus, parašytus vykdant mokslinius tyrimus kituose mokslo centruose. Šitaip daro išskirtinai tada, kai publikacija yra susijusi su užsienyje esančiais labai svarbiais Lenkijos istorijai paminklais. – Pabrėžia instituto darbuotojas Karol Guttmejer. – A. a. prof. Marios Kałamajskos-Saeed knyga yra būtent tokia. Ją pirmą kartą 1990 metais išleido Valstybinė mokslo leidykla (PWN). Tačiau anuometinės leidybos galimybės neleido bent jau spalvotai atspausdinti svarbios ikonografinės medžiagos. Dabartinis leidimas papildyta vėlesnių tyrimų medžiaga. Be to, nusprendėme visą knygą išversti į lietuvių kalbą, kadangi norėjome Lietuvos skaitytojus supažindinti su jiems labai svarbia Aušros vartų istorija, juose esančiu Dievo Motinos paveikslu, taip pat neregėtu šio atvaizdo kultu ne tik buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje.
Suprantama, gyva kalba parašyta knyga – tikra mokslinė monografija, parengta remiantis nuodugniais archyviniais, ikonografiniais ir istoriniais tyrimais. Ją sudaro trys dalys.
Autorė įvade ją apibūdino šitaip: „Pirmame knygos skyriuje aptariama Aušros vartų koplyčios architektūra. Jame aptariu Aušros vartus kaip miesto gynybinės sienos sudėtinę dalį, kaip stebuklingo paveikslo koplyčią, jos puošybą, zakristiją, taip pat vėliausiai įrengtą dalį – į koplyčią vedančią galeriją.
Antrame skyriuje nagrinėjamas paveikslas, jo meninė kilmė, ikonografinė analizė, taip pat jame išsamiai aptariami sidabriniai paveikslo papuošimai.
Trečiame skyriuje nagrinėjama Aušros vartų Dievo Motinos paveikslo kulto istorija ir jo įtaka lenkų dailei bei šio ikonografinio tipo paplitimas. Čia pateikiami labai įvairialypiai darbai tiek turinio, tiek meninės išraiškos prasme. Jie apima ir tuos kūrinius, kuriems įtakos turėjo šio paveikslo ikonografija, taip pat ir tuos dailės darbus, kurių kūrėjams šis paveikslas galėjo tapti meninio įkvėpimu. Lietuvoje šio kulto apraiškos ir kilmės jutimas panašus buvo visą laiką, tačiau tiek tekstiniai, tiek ir ikonografiniai šaltiniai pasirodė gerokai vėlesniu laikotarpiu, tik XIX a. antroje pusėje. Stiprėjant tautinio atgimimo judėjimui, kurį galima sieti su atskiro valstybingumo kūrimu, Aušros vartų paveikslą imta traktuoti kaip tam tikrą lietuviškos tapatybės ženklą. Šioje knygoje tai nagrinėjama, tačiau dera pripažinti, kad mano aptarimas šiuo klausimu dėl suprantamų priežasčių nėra išsamus. Visapusiškas šios temos nagrinėjimas dar laukia ateityje ir tam mielai kviečiu lietuvius kolegas, kurie šiuos klausimus gali geriausiai išnagrinėti.“
Prof. Maria Kałamajska-Saeed (1941–2023) – meno istorikė, ilgametė Lenkijos mokslų akademijos Dailės instituto darbuotoja. 1997–2006 m. buvo serijos „Lenkijos meno paminklų katalogas“ vyriausioji redaktorė. Rengdama autorines šios serijos dalis („Lomža ir apylinkės“, „Drohičinas, Semiatyčės ir apylinkės“, „Kalinas, Grajevas ir apylinkės“, „Cechanovecas, Zambruvas, Mazovijos Vysokis ir apylinkės“), susidomėjo rytiniu istorinės Abiejų Tautų Respublikos pakraščiu. Susižavėjusi šio kultūrinio paveldo turtingumu ir įvairove bei suvokusi, kad trūksta patikimų žinių apie jį, pradėjo tyrinėti Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose esantį paveldą. 1993–2003 m. su Varšuvos universiteto meno istorijos studentais, vėliau tapusiais bendradarbiais Lenkijos mokslų akademijos Dailės institute, inventorizavo daugiau kaip 300 Lietuvos ir Baltarusijos sakralinio meno objektų. Parašė trylika mokslinių monografijų apie Romos katalikų bažnyčias ir vienuolynus. 2003–2017 m. jos išleistos monumentalioje serijoje „Rytinių buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemių sakralinio meno istorijos medžiaga“.
Autorės tyrimų spektras labai platus – apėmė architektūra, tapybą, skulptūrą, grafiką ir dailiuosius amatus (daugiausia auksakalystę ir audimą). Ji nepaprastai daug dėmesio skyrė šaltinių tyrimams.
Nacionalinio Lenkijos kultūros paveldo užsienyje institutas „Polonika“ – specializuota valstybinė kultūros institucija, vykdanti restauravimo, mokslinių tyrimų, edukacinius ir mokslo populiarinimo projektus.
Žiniasklaidos atstovė:
Lukrecja Jaszewska
El. paštas: ljaszewska@polonika.pl; tel. 797 141 381
