Kasdien pabundame nujausdami tam tikrą scenarijų. Tas scenarijus keistai pažįstamas, nors ir ne iki galo aiškus. Sulig saulėtekiu prasideda negailestingai iš anksto nulemtos temos variacija. Džiaugsminga ar liūdna, diena visuomet kviečia priešintis – gyventi be scenarijaus. Būna dienų, kai tenka paklusti, būna dienų, kai reikia maištauti, būna paliaubų dienų. Dauguma baigiasi lygiosiomis arba pralaimėjimu. Rečiau – pergale. Kiekviena diena yra atskira įstabi kova. Ji at(si)naujina ir vis iš naujo pri(si)pildo nieko nežadėdama. Kai kurie bando šį ciklą suvaldyti. Jie stebi, mokosi, įsimena ir mėgina numatyti dėsningumus, tačiau kaskart pritaikant tokias žinias tėra įkvepiama, trumpam išsiplečiama – iškvėpimas neišvengiamas. Ir vis dėlto kartais tas kvėpavimas taip ištęsia laiką, jog pamirštame žemės ir saulės susitarimą. Kitiems tvarkingai suliniuotas grafikas taip ankštai apjuosia dieną, kad tampa pačia diena. Susitelkus vien į precizišką šviesos judėjimą, radikalus paklusnumas ima rodytis kaip būdas pabėgti. Dienos ciklas lengvai pasiduoda įvairiausioms interpretacijoms, atspindinčioms, kaip skirtingai jį suvokiame. Galima būti pasiglemžtiems jo pančių arba net patirti juos kaip kone didžiausią laisvę. Galima pasimesti aiškios struktūros rėme ir nematyti savęs, bet galima ir visai nustoti priešintis ir priimti jį kaip savo pačių kontūrą. Vėlgi, galima išmokti pajusti visą besikaupiančių dienų jėgą, atsispiriant nepaliaujamos jų kaitos sąlygotai mechaninei amnezijai. Ryžtingai, bet ir nesusireikšminant, net su užsispyrimu atmesti, kad pakanka dienos ritmo. Tai – tik keletas iš daugybės galimų šios temos variacijų, ją prisodrinančių ir žadančių naujus susitikimus su anksčiau patirta laime.
Parodoje „Ta pati diena“ dalyvauja: Rey Akdogan, Nick Bastis, Kazimierz Bendkowski, Geta Brătescu, Matt Browning, Tom Burr, Elene Chantladze, Josef Dabernig, Aria Dean ir Laszlo Horvath, Gintaras Didžiapetris, Jason Dodge, Kevin Jerome Everson, Simone Forti, Michèle Graf ir Selina Grüter, Villu Jõgeva, Tarik Kiswanson, Michael Kleine, Běla Kolářová, Jiří Kovanda, Kitty Kraus, Bradley Kronz, Kaarel Kurismaa, Simon Lässig, Ian Law, Klara Lidén, Jolanta Marcolla, Ugnė Nakaitė su Urte Jarmuškaite ir Pranu Gustainiu, Elena Narbutaitė, Ewa Partum, Matthew Langan-Peck, Julie Peeters ir BILL, Cameron Rowland, Margaret Salmon, Stephen Sutcliffe, Tanya Syed, Jean-Marie Straub ir Danièle Huillet, Raša Todosijević, Thanasis Totsikas, Maria Toumazou, Rosemarie Trockel, Christos Tzivelos, Mare Vint, Tanja Widmann, Marina Xenofontos ir Eiko Yamazawa. Parodą kuruoja Tom Engels ir Maya Tounta.
Rugsėjo 6–7 d. vyksiančio parodos „Ta pati diena“ atidarymo savaitgalio metu bus pristatyta Andriaus Arutiuniano, Mette Edvardsen ir Iben Edvardsen, Toine Horverso, Danos Michel ir Eszter Salamon gyvai atliekamų kūrinių programa.
Parodos pavadinimas pasiskolintas iš 1984 m. Niujorke sukurto graikų poeto Emersono to paties pavadinimo eilėraščio. Šis eilėraštis – dalis spausdinimo mašinėle parašyto ir anksčiau neskelbto eilėraščių bei dainų rinkinio „Dainos be muzikos“, surasto graikų fotografo George’o Tourkovasilio archyve.
2023 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje įvyko įvadinis 15-osios Baltijos trienalės renginys, pagrindinės jos parodos „Ta pati diena“ prologas. Šio renginio pavadinimas „Pasiliki nulyje“ taip pat buvo pasiskolintas iš Emersono poezijos rinkinio. Renginio dalyviai: Betzy Bromberg, „Draugų vardai“, Emerson, Mette Edvardsen, Han-Gyeol Lie, Honour, Julie Peeters, James Richards, Koenraad Dedobbeleer, Margaret Raspé, Remigijus Pačėsa, Seiko ir Casio, Ugnė Nakaitė.
Baigiamasis 15-osios Baltijos trienalės skyrius įgaus spausdintą formą – Tomo Engelso ir Mayos Tountos parengtas ir Julie Peeters apipavidalintas leidinys bus išleistas 2025 m. viduryje.
Pirmoji Baltijos trienalė surengta 1979 m. Vilniuje, joje pristatyta nekonformistinė jaunų Baltijos šalių menininkų kūryba. Nuo tada renginys išaugo iki vienos svarbiausių tarptautinių parodų Šiaurės Europoje. Artėjanti trienalė – viena pirmųjų tarptautinių parodų, rengiamų Šiuolaikinio meno centre po beveik trejus metus trukusio pastato kapitalinio remonto. Parodos pradžia sutampa su šiuolaikinio meno festivaliu „Survival Kit 15“ Rygoje, tad lankytojai kviečiami patyrinėti, kas šį rudenį siūloma kitose Baltijos šalyse.
Lenkiją atstovaują trumpametražinių filmų kūrėjai: Ewa Partum, Kazimierz Bendkowski ir Jolanta Marcolla.
Ewa Partum
Drawing TV, 1976
8mm film, digital transfer, black and white
6 min. 1 sec.
In Drawing TV, Ewa Partum directly intervenes in the television broadcast by using a felt-tip pen to add her own visual remarks onto the screen, disrupting the Polish People’s Republic news programmes. This act is a form of protest performed at home – a woman in her living room commenting on the state-controlled messages communicated through television, as well as the television as a numbing mass medium exerting power. By intervening in the image, Partum reclaims the means of production, transforming this act of defiance into one of activation and the creation of an alternative image in the broadest sense of the word. The work is part of her Tautological Cinema cycle, a series of experimental films that explore the materiality of film and its capacity to critique and deconstruct representation by emphasising repetition, self-reference, and the mechanical aspects of film production. A structuralist method, using an 8mm camera with a different frame rate than the television broadcast, causes the screen to flicker, creating formalist, and then symbolic, disruption.
Artwork: Courtesy of the artist and ARTUM Foundation ewa partum museum
Kazimierz Bendkowski
Centre, 1973
35mm film, digital transfer, colour, sound
5 min. 20 sec.
Centre by Kazimierz Bendkowski immerses the screen in a whirling urban environment, dominated by the interplay of light, movement, and sound. Neon lights and light diodes, interwoven with the glow of advertisements, drape the cityscape and the screen. Vibrant visual elements pulse and flicker, while overlayed images create diffraction and multiplication, enhancing the sense of chaos and rhythm. The movement of cars and the camera adds to the kinetic energy, creating a hypnotic flow that guides the eye through the city’s labyrinthine spaces, blurring the lines between a kaleidoscopic reality and visual abstraction. Bendkowski contrasts these visually arresting scenes with an almost mathematical approach to editing and composition, as the sequences explore the tension between the chaotic energy of the city and the imposed editorial order. As part of the Workshop of Film Form (Warsztat Formy Filmowej) at the Łódź Film School, Centre stands for the group’s approach, undoing cinematic narratives, creating space for the medium’s unusual formal and perceptual possibilities.
Artwork: Courtesy of the Archive of The Polish National Film School, Łódź
Jolanta Marcolla
Kiss, 1975
16mm film, digital transfer, black and white, silent
1 min. 51 sec.
As one of the founding members of The Actual Art’s Agency, a group of artists from the Academy of Fine Arts in Wrocław, Jolanta Marcolla was among the first Polish female artists to explore video as an artistic medium. In Kiss, a looped sequence of a young woman (herself) sends a kiss directly to the viewer. Simultaneously filling and emptying the image of meaning, she transforms the perception of a seemingly simple, intimate gesture by way of structuralist replication. The continuous loop and repetitive imagery become both a meditation on the ritualistic aspects of love and its gestures intertwined with media consumption and a question about repetitive media representations and the way they can shape and distort perceptions of women, dilating the boundaries between a reality, a gesture, a feeling, an image, a gender, and their mediation.
Artwork: On loan from Kontakt Collection, Vienna. Courtesy of the artist and lokal_30, Warsaw
