2024 m. lapkričio 28–30 d. 19 val., Lietuvos nacionalinis dramos teatras (Gedimino pr. 4, Vilnius)
Iš rudeninių Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjerų ypač rekomenduojame atkreipti dėmesį į Uršulės Bartoševičiūtės režisuotą „Savižudybės anatomiją“. Pagal Alice Birch kūrinį pastatyto spektaklio scenografiją ir apšvietimą kūrė lenkų menininkė Agata Skwarczyńska. „Savižudybės anatomijos“ premjera LNDT Naujojoje salėje bus rodoma lapkričio 28–30 dienomis. Paskui spektaklį bus galima pamatyti 2025 m. sausį.
„Savižudybės anatomijoje“ susipina vienos giminės trijų kartų moterų istorijos: analizuojami močiutės, dukros ir anūkės gyvenimai ir likimai, fiksuojant kertinius, chrestomatinius ir savitus moters gyvenimo įvykius. Tiriamos temos, susijusios su šeimyninių ir romantinių draugysčių mezgimu, kartose atsikartojančių modelių ir santykių mechanizmais, netektimis, moterims primestais visuomenės lūkesčiais, savižudybės anatomija ir nuodėmės analize.
„Nuo tada, kai sužinojau, kad moteris gimsta su visais kiaušinėliais, kurie susiformuoja jai dar būnant įsčiose, daug fiziškiau pradėjau suvokti kartų klausimą. Šiandien jis man tampa labai aktualus – mūsų močiučių patirtys genetiškai gyvena mumyse, jų išgyventos istorinės traumos ir atsakas į jas yra gyvi. Tuomet susimąstau: kokius randus turės mano karta, kokie politiniai ir istoriniai ženklai bus užkoduoti vaikuose, kurie gyvens po šimto metų?“ – svarsto pirmąjį savo spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatanti režisierė Uršulė Bartoševičiūtė.
Spektaklyje Karolina, Ana ir Bona vaizduojamos panašaus amžiaus – visos jos jaunos trisdešimtmetės moterys ir žiūrovams jų istorijos pasakojamos vienu metu. Skirtingos laiko juostos į vienos giminės gyvenimą leidžia žiūrėti ne kaip į atsitiktinę veiksmų ir atoveiksmių kombinaciją, o kaip į transgeneracinę įvykių grandinę.
Pjesės autorė britų dramaturgė ir scenaristė Alice Birch į savižudybę, kaip ir byloja pavadinimas, žiūri anatomiškai, t. y. neteisia, nevertina ir neteisina moterų veiksmų, siekdama tam tikro pasakojimo objektyvumo. Autorė, teigdama, kad kūrinį rašė veikiau kaip partitūrą, o ne pjesę, spektaklio kūrybinei grupei ir žiūrovams leidžia į siužetą žiūrėti detektyvo akimis – pastebėti ir fiksuoti neakivaizdžius simbolius, ženklus ir pėdsakus, lydinčius šią giminę, ir taip atrasti, ką kiekvienas iš mūsų nesusimąstydamas kartoja, perima iš tėvų, neša iš kartos į kartą.
Spektaklio kūrėjai:
Režisierė – Uršulė Bartoševičiūtė, scenografė ir šviesos dailininkė – Agata Skwarczyńska, kostiumų dailininkė – Liucija Kvašytė, kompozitorė – Ieva Parnarauskaitė, choreografė – Oksana Griaznova, konsultantė – VU mokslininkė genetikė dr. Gabrielė Žukauskaitė, režisieriaus asistentas – Deivydas Valenta, antrasis režisieriaus asistentas – Gustas Rupšys, kostiumų dailininkės asistentas – Izidorius Liaučius, prodiuserė – Kamilė Žičkytė.
Vaidina: Vytautas Anužis, Kęstutis Cicėnas, Algirdas Gradauskas, Žygimantė Jakštaitė, Elžbieta Latėnaitė, Marius Repšys, Aistė Rocevičiūtė, Augustė Pociūtė, Augustė Šimulynaitė, Jūratė Vilūnaitė.
Pjesę iš anglų kalbos vertė Rita Kosmauskienė.
Trukmė: 2 val. 40 min. (dvi dalys).
N-16
Spektaklio partneris – Lenkijos institutas Vilniuje.
*
Lenkų scenografė, kostiumų dailininkė, šviesų režisierė.
Dirbo įvairių spektaklių scenografe ir dailininke Lenkijoje ir užsienyje. 2015 m. pelnė „Auksinės kaukės“ apdovanojimą už Belsko Bialos lenkų teatro spektaklio „Karalienė Margo. Karas kada nors pasibaigs“ scenografiją. 2017 m. Taivane dalyvavo tarptautinėje meno parodoje „World Stage Design“, kurioje apdovanota pagrindiniu aukso prizu už Bydgoščiaus lenkų teatro spektaklio „Raupsuotoji. Melodrama“ scenografiją, kostiumus ir šviesų režisūrą. 2017 m. taip pat apdovanota už vaidinimo „Pavasario pabudimas“ scenografiją Tarptautiniame dramos mokyklų festivalyje Rabate.
Vedė meistriškumo kursus Naujajame Delyje (Indija), Meksike (Meksika), Floridoje (JAV), Prahoje ir Brno (Čekija).
