Prieš 102 metus, t. y. 1918 m. lapkričio 11 d., Lenkija atgavo nepriklausomybę. Tą dieną, išlaisvintas iš Magdeburgo tvirtovės, Józef Piłsudski iš Regentų tarybos perėmė karinę valdžią, po trijų dienų – ir civilinę valdžią, kad galiausiai „būdamas Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu […] praneštų vyriausybėms bei tautoms, neutralioms ir kovingoms“, apie „atgimusios ir nepriklausomos Lenkijos Respublikos“ sugrįžimą į pasaulio žemėlapį. Po 123 metų Lenkija tapo suvereni valstybė, pelniusi tarptautinį pripažinimą.
Penkios kartos kovojo sukilimuose, išlaikė lenkiškumo dvasią, priešinosi germanizacijai ir rusifikacijai, kad 1918 m. lapkritį lenkai galėtų mėgautis laisve. Józef Piłsudski, Roman Dmowski, Ignacy Jan Paderewski, generolas Józef Haller, Ignacy Daszyński, Wincenty Witos ir Wojciech Korfanty – valstybės veikėjai,  „nepriklausomybės tėvai“. Visi jie buvo iš skirtingų politinių sluoksnių, tačiau 1918 m. jų bendras tikslas buvo nepriklausomos valstybės atkūrimas.
Šios išskirtinės akimirkos atmosferą apibūdino tuometis ministras pirmininkas Jędrzej Moraczewski: „Neįmanoma perduoti šio siautulingo džiaugsmo, kuris tuo metu apėmė Lenkijos gyventojus. Kordonai griuvo po 120 metų. Laisvė! Nepriklausomybė! Sava valstybė! Amžinai! Chaosas? Tai nieko. Viskas bus gerai. […] Kas nepatyrė šių akimirkų, kas tuomet neišprotėjo iš džiaugsmo kartu su visa tauta, tas neišgyveno didžiausio džiaugsmo savo gyvenime.“
Istorinės dienos atminimas prieš 102 metus, kai Lenkija atgavo nepriklausomybę ir laisvę, iki šiol tebelieka įkvėpimo šaltiniu dirbti savo tėvynės – Lenkijos – labui.