1943 m. balandžio 19 d. Varšuvos žydai pradėjo ginkluotą sukilimą prieš okupantus vokiečius. Sukilėliai negalėjo tikėtis pergalės. Jie siekė duoti atsaką naciams, sukelti kuo didesnius nuostolius, o visų pirma pasirinko žūti su ginklu rankoje. Balandį kilęs sukilimas buvo didžiausias ginkluotas žydų pasipriešinimas II pasaulinio karo metais ir pirmasis miesto sukilimas okupuotoje Europoje.

1940 m. suformuotame Varšuvos gete vokiečiai uždarė per 400 tūkstančių žydų; dešimtys tūkstančių mirė iš bado ir nuo įvairių ligų. 1942 m. liepos 22 d. vokiečiai pradėjo deportuoti geto kalinius į Treblinkos mirties stovyklą. Joje žuvo beveik 300 tūkstančių žydų. 1942 m. rudenį gete buvo likę tik 60 tūkstančių žydų. Dauguma jų – jauni, darbingo amžiaus, be šeimų, dirbę vokiečių įsteigtose gamyklose, vadinamose šopomis. Tokiomis sąlygomis, kai nebebuvo ką prarasti, tarp žydų jaunimo gimė ginkluoto pasipriešinimo mintis.

Kai 1943 m. balandžio 19 d., Paschos šventės išvakarėse į getą galutiniam likvidavimui įžengė per 2 tūkstančiai ginkluotų vokiečių, lydimi šarvuočių, juos pasitiko maždaug 500 ginkluotų Žydų kovinės organizacijos (ŽOB) narių, suskirstytų į 22 kovines grupes, vadovaujamas Anielewicziaus, ir apie 150 Žydų karinės sąjungos (ŻZW) narių. Pirmomis dienomis sukilėliams pavyko apginti įtvirtintas pozicijas, neleidžiant vokiečiams skverbtis gilyn į getą. Sukilėliai apšaudė priešo dalinius, mėtė į juos granatas ir butelius su benzinu.

Visame pasaulyje šis sukilimas tapo kovos už orumą simboliu. Atminties apie sukilimą simboliu tapo kukli pavasario gėlė – narcizas.