Antrojo pasaulinio karo pradžia, 1939 m. rugsėjo 1 d. nacių Trečiajam reichui įsiveržus į Lenkiją, yra vienas iš įvykių, kasmet minimų visoje Europoje. Tačiau Sovietų Sąjungos agresijos prieš Lenkiją data – 1939 m. rugsėjo 17 d. – Vakaruose jau nėra taip plačiai žinoma. Dėl šios priežasties manau, kad svarbu nuolat priminti taip pat ir šį įvykį, nulėmusį mano tėvynės ir kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių likimą visam pusšimčiui metų.

Jei šiandien mes, lenkai, ir kitos mūsų regiono tautos dažnai kartojame, kad pažįstame Rusiją ir suprantame jos imperinius motyvus geriau nei Vakarai, mes taip sakome būtent todėl, kad turime istorinės patirties, kurios simbolis mums yra rugsėjo 17–oji.

Raudonosios armijos įsiveržimas į Lenkijos teritoriją praėjus dviem su puse savaitės po vermachto ir liuftvafės puolimo buvo Hitlerio ir Stalino pakto slaptojo protokolo, 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyto abiejų šalių diplomatijos vadovų Ribbentropo ir Molotovo, nuostatų įgyvendinimas. Dvi totalitarinės imperijos sudarė sąjungą ir pasidalijo iki tol nepriklausomas buvusias Vidurio Europos šalis. Vokietijos įtakos sferai turėjo priklausyti vakarinė Lenkijos dalis, taip pat Lietuva ir Rumunija, o sovietų įtakos sferai – rytinė Lenkijos dalis, Latvija, Estija ir Suomija.

Mano tautai svarbiausia šio pakto pasekmė buvo nepriklausomos Lenkijos valstybės likvidavimas ir mūsų teritorijos padalijimas dviem okupacinėms valstybėms – nacistinei Vokietijai ir komunistinei Rusijai. Kitos šio pakto nuostatos per kitus dvejus metus iš dalies keitėsi. 1940 m. Žiemos kare Suomija apgynė savo suverenitetą. O Lietuvą po santykinės nepriklausomybės epizodo pasiglemžė Sovietų Sąjunga. Tačiau šios korekcijos neturėjo įtakos svarbiausiai pakto taisyklei: mūsų Europos regiono tautų ir valstybių likimą nuo šiol sprendė du imperializmai – Hitlerio ir Stalino.

Vokiečių okupacijos metu Lenkija patyrė milžiniškus žmogiškuosius ir materialinius nuostolius. Naciai nužudė 6 milijonus Lenkijos piliečių, įskaitant beveik 3 milijonus Lenkijos žydų. Sugriovė ir sudegino tūkstančius Lenkijos miestų ir kaimų, tarp jų ir šalies sostinę Varšuvą. Pagrobė daugybę materialinių ir kultūrinių vertybių – privačių ir valstybinių ir jos niekados nesugrįžo į mano šalį. Po karo prieš Niurnbergo ir Varšuvos tribunolus stojo ir pelnytos bausmės sulaukė tik keli vokiečių genocido ir naikinimo, karo nusikaltimų, masinio teroro ir plėšimo vykdytojai.

Ką mums atnešė daugiau nei pusės prieškarinės Lenkijos teritorijos sovietinė okupacija? Katynės žudynes: nužudyta 22 tūkst. karo belaisvių – Lenkijos kariuomenės karininkų, policininkų ir kareivių, taip pat valdininkų ir kitų politinių kalinių. Jie buvo sušaudyti pažeidžiant visas tarptautines konvencijas, nes Stalinas juos laikė nesutaikomais komunizmo priešais ir ištikimais savo Tėvynei patriotais.

Pusė milijono mano tėvynainių buvo ištremti į lagerius ir priverstinio apgyvendinimo vietas Sibire ir Sovietų Sąjungos Azijos dalyje; didžioji jų dalis iš tos „nežmoniškos žemės“ niekada negrįžo ir mirė tremtyje. Žiaurų NKVD terorą ir ideologinę indoktrinaciją, lenkų tautinės tapatybės ir tradicijų naikinimą, prievartinį komunistinių principų diegimą vaikams ir priverstinį tikėjimo išsižadėjimą.

Visa tai yra žinoma ne tik mums, lenkams. Tą patį patyrė ir Baltijos tautos – estai, latviai ir lietuviai. Ir dar daugiau tautų, kurios pateko į sovietų įtakos sferą šiems nugalėjus Trečiąjį reichą.

Hitlerio ir Stalino susitarimas žlugo mažiau nei po dvejų metų, kai 1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė Stalino Rusiją. Tačiau principas, kad Vidurio ir Rytų Europos šalių likimą sprendžia ne jų laisvos tautos, o imperinių valstybių valdovai, liko galioti.

Sovietai nugalėjo nacius ir 1945 m. užėmė visą Lenkijos teritoriją ir kitas šalis toliau į vakarus bei pietus iki Elbės, Dunojaus ir Dravos upių. Kai kurios iš jų buvo tiesiogiai inkorporuotos į Sovietų Sąjungos sudėtį kaip federacinės respublikos – toks buvo Baltijos valstybių, baltarusių, ukrainiečių likimas. Kitose šalyse – Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje ir Rytų Vokietijoje – buvo įkurtos marionetinės vyriausybės, sudarytos iš visiškai pavaldžių Maskvai vietinių komunistų.

Mūsų tautoms Trečiojo reicho pralaimėjimas neatnešė trokštamos laisvės. Priklausomybė nuo Rusijos imperijos tęsėsi iki pat komunistinės santvarkos žlugimo – iš viso pusę amžiaus!

Tik 1989 m. Lenkijos „Solidarumo“ judėjimo inicijuoti demokratiniai pokyčiai iš tikrųjų išlaisvino lenkus ir kitas Vidurio ir Rytų Europos tautas, kurios atgavo savo suverenias valstybes. Dauguma jų palaipsniui tapo visateisėmis NATO ir Europos Sąjungos narėmis.

Tačiau mūsų regiono šalių nepriklausomybė visados buvo krislas Rusijos imperialistų akyse. Vos tik Maskva atsigavo po šoko, kurį patyrė netekusi stalinistinės įtakos sferos, ji ėmėsi pastangų atkurti imperiją. Prisimename 2008 m. karinį išpuolį prieš Sakartvelą. Taip pat prisimename žiaurų laisvės judėjimų slopinimą Baltarusijoje ir Ukrainoje. Galiausiai, prisimename priešišką Rusijos politiką nepriklausomos Ukrainos atžvilgiu, ginkluotą Krymo ir Donbaso aneksiją 2014 m. ir, svarbiausia, nuo 2022 m. vasario 24 d. vykstantį pilno masto genocidinį karą prieš nepriklausomą Ukrainos valstybę.

Mūsų regiono žmonėms, turintiems istorinę patirtį, kurią simbolizuoja šiandienos data – rugsėjo 17–oji – nekyla jokių abejonių, kad imperinė Rusija vėl siekia plėstis į kitas valstybes. Ji nori to paties, ko siekė 1939–1940 m., kai veikė sąjungoje su nacistine Vokietija, ir 1945–1991 m., kai savarankiškai valdė mūsų šalis.

Rusija visados siekia valdyti visą Vidurio ir Rytų Europą. Tačiau laisva Lenkija, laisva Ukraina ir visos kitos nepriklausomos mūsų regiono valstybės su tuo niekada nesutiks. Mūsų tautoms tai yra gyvybės ir mirties, tapatybės išsaugojimo ir išlikimo klausimas. Tai mūsų ateities, saugumo ir gerovės klausimas.

Tekstas publikuotas kartu su Lenkijos mėnesiniu žurnalu „Wszystko co najważniejsze“, įgyvendinant istorinį projektą su Nacionalinės atminties institutu ir Lenkijos nacionaliniu fondu.

(fot. Jakub Szymczuk/KPRP)