2023.10.10 – 2024.01.14, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

Parodoje pristatomas Kazimiero Alchimavičiaus paveikslas „Gedimino laidotuvės“ simboliškai užbaigia Vilniaus 700 metų jubiliejaus programą. Pirmą kartą Vilniaus miestą 1323 m. paminėjo būtent Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Baigiantis Vilniaus miesto istorijai skirtam ciklui Valdovų rūmų muziejus kviečia pagerbti valdovą, kurio asmenybė jaudina kūrėjus iki šių dienų. 

Apie Vilnių Europai skelbęs Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (1316–1341) – vienas žymiausių Viduramžių epochos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų, garsios lietuvių kilmės Gediminaičių dinastijos, XIV–XVI a. valdžiusios ne tik Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, bet ir Lenkijos Karalystę, taip pat Čekijos, Vengrijos, Kroatijos karalystes, pradininkas. Gediminas garsėjo ne vien kaip karžygys, bet ir kaip itin sumanus valdovas bei diplomatas. Didysis kunigaikštis siuntė laiškus popiežiui, savavaldiems vokiečių miestams, kviesdamas pirklius ir amatininkus, taip pat vienuolius apsigyventi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Viename iš šių laiškų 1323 m. buvo pirmą kartą paminėtas Vilniaus, kaip pagrindinės valdovo rezidencijos, vardas. Dėl to su Gedimino asmeniu neretai siejama Vilniaus miesto arba Vilniaus, kaip sostinės, pradžia.

Įspūdingo dydžio paveikslo autorius, 1863–1864 m. sukilimo dalyvis, stiprybės sėmėsi iš Lietuvos istorijos 
Valdovų rūmų muziejaus II maršrute, Atkurtų interjerų ekspozicijoje nuo 2023 m. spalio 10 d. galima pasigrožėti monumentalia drobe „Gedimino laidotuvės“, kurią sukūrė dailininkas Kazimieras Alchimavičius. Įspūdingų matmenų, 150 kg sveriantį paveikslą Vilniaus jubiliejaus proga Krokuvos nacionalinis muziejus skolina Lietuvai. Iš nuolatinės ekspozicijos K. Alchimavičiaus „Gedimino laidotuvės“ pervežtos į Valdovų rūmų muziejų.
Paveikslo autorius gimė 1840 m. Dambravoje (dab. Baltarusia), bajorų Dominyko ir Karolinos Alchimavičių šeimoje. Vaikystę ir jaunystę praleido Vilniuje. Būsimo dailininko karjerą sutrikdė 1863–1864 m. sukilimas, kuriame K. Alchimavičius, kaip ir nemaža dalis kitų to meto bajorijos bei inteligentijos atstovų, kovojo prieš Rusijos okupaciją ir priespaudą. Numalšinus sukilimą, K. Alchimavičius buvo ištremtas į Rusijos gilumą – čia pradėjo piešti pirmuosius darbus buities ir religine tematika. Po beveik šešerių tremties metų K. Alchimavičius išvyko į Varšuvą, kur mokėsi garsaus to meto dailininko Voiceko Gersono (Wojciech Gerson) studijoje, vėliau studijas tęsė Miuncheno dailės akademijoje, Prancūzijoje vadovavo kelioms meno dirbtuvėms.
Monumentali drobė „Gedimino laidotuvės“, paties dailininko padovanota anuomet besikūrusiam Krokuvos nacionaliniam muziejui, neretai laikoma vienu brandžiausių K. Alchimavičiaus darbų. 1888 m. Sankt Peterburge paveikslas buvo apdovanotas I premija, o po metų Paryžiuje – bronzos medaliu. Tapytojo darbas buvo publikuotas ir tarpukario Lietuvos leidiniuose.

Paveiksle – daug įdomių detalių, istorinių asmenybių ir net Trakų pilis
Paveiksle vaizduojama Gedimino laidotuvių procesija, tikriausiai keliaujanti iš Veliuonos apylinkių per Trakus į Vilnių. Valdovo mirtis iki šiol lieka apgaubta paslapčių, tačiau ilgai manyta, kad didysis kunigaikštis apie 1341 m. žuvo per susirėmimą su Vokiečių ordinu netoli Veliuonos. Tai, kad grįžtama iš mūšio lauko, rodo procesijoje žygiuojantys lietuvių kariai, kurie vedasi šarvuotus vokiečių riterius – belaisvius. Procesijos priekyje eina du muzikantai ir krivis, pranešantys apie valdovo mirtį. Juos seka raudančios moterys, ietimis ginkluoti lietuvių kariai. Už ragą pučiančio kario vaizduojamas žynys Lizdeika, o už jo nešamas miręs didysis kunigaikštis Gediminas. Žynio Lizdeikos artumas valdovui procesijoje rodo, kad Lietuvos valstybė vis dar yra pagoniška.
Gediminas bandė krikštytis keletą kartų: rašė laiškus popiežiui, skelbdamas norą prisijungti prie krikščionių valdovų šeimos, visgi Lietuva krikščioniška valstybe tapo tik valdant Gedimino anūkams Jogailai ir Vytautui. Gediminą greičiausiai lydi jo sūnūs: kairėje matomas Kęstutis, o dešinėje – vėliavą su Gediminaičių stulpais nešantis Algirdas. Abu sosto įpėdiniai nutapyti, tikėtina, pagal italų kilmės kronikininko Aleksandro Gvanjinio veikale „Europos Sarmatijos aprašymas“ (Sarmatiae Europeae descriptio, 1578) esančius būsimųjų valdovų imaginacinius portretus.

Gedimino mirties paslaptys
Tikroji Gedimino palaidojimo vieta iki šios dienos nėra atrasta. Anot XIV a. autoriaus, miręs didysis kunigaikštis galbūt buvo sudegintas medinių, tikėtina, pušų ar eglių, rąstų narve.
Kitos legendos byloja, kad valdovas galėjo būti palaidotas dabartinio Vilniaus Kalnų parko teritorijoje, ant Gedimino kapo kalno. Paveikslo tolumoje matoma Trakų pilis – tad Vilnius, pagrindinė didžiojo kunigaikščio rezidencija ir, tikriausiai, valdovo amžinojo poilsio vieta, jau nebetoli…
Parodoje, greta K. Alchimavičiaus drobės „Gedimino laidotuvės“, eksponuojamos ir žymiausių Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei dinastijos kūrėjo Gedimino palikuonių, jo anūkų – Jogailos ir Vytauto – XVII a. nežinomų dailininkų sukurtų portretų kopijos.

Parodos globėjai: 
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras GABRIELIUS LANDSBERGIS
Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministras ZBIGNIEW RAU
Lietuvos Respublikos kultūros ministras SIMONAS KAIRYS
Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministras prof. PIOTR GLIŃSKI

Organizatoriai:
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (Vilnius, Lietuva)
Krokuvos nacionalinis muziejus (Lenkija)
Adomo Mickevičiaus institutas (Varšuva, Lenkija) 

Partneriai: 
Lietuvos Respublikos ambasada Lenkijos Respublikoje
Lenkijos institutas Vilniuje
Lenkijos Respublikos ambasada Lietuvos Respublikoje

Parodos eksponato savininkas 
Krokuvos nacionalinis muziejus (Lenkija)

Parodos kuratorė
Gabija Tubelevičiūtė

Parodos koordinatoriai
Piotr Nowak, Marijus Uzorka

Parodos generalinis rėmėjas
Draudimo bendrovė BTA. Vienna Insurance Group

Parodos informaciniai rėmėjai
LRT, Lietuvos rytas, Lrytas.lt, JC Decaux, Legendos