1. Lenkija bendradarbiavo (kolaboravo) su hitlerine Vokietija.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lenkijos diplomai stengėsi išlaikyti gerus kaimyninius santykius su Vokietija. Nebuvo nė kalbos apie kokią nors karinę sąjungą su Vokietija. Tarpukariu Lenkija buvo tarp dviejų agresyvių kaimyninių šalių: Vokietijos ir Rusijos, kurios praktiškai nepripažino lenkų tautos teisės į savarankišką valstybę. 1934 metais Berlyne buvo pasirašyta Lenkijos ir Vokietijos nepuolimo sutartis, kuri turėjo garantuoti ginčių sprendimą taikiu būdu. Bet anksčiau, 1932 metais, buvo pasirašytas analogiškas nepuolimo paktas su SSRS.

2. Lenkai privertė Hitlerį su jais pradėti Antrąjį pasaulinį karą. Kodėl Lenkija pradėjo karą 1939 m. rugsėjo 1 d.? Nenorėjo bendradarbiauti. Įgyvendinančiam savo planus Hitleriui neliko nieko kito kaip pradėti nuo Lenkijos.

Lenkijos Respublika atmetė Hitlerio reikalavimus, taip pat Lenkijos ir Vokietijos sąjungos prieš SSRS siūlymą. O hitlerinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė susitarimą prieš Lenkiją (Molotovo–Ribbentropo paktą), kuris leido Vokietijai užpulti Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 dieną. Sovietų Rusija ir hitlerinė Vokietija tarpusavyje bendradarbiavo iki 1941 m. birželio.

3. Lenkija tapo savo prieš Čekoslovakiją vykdomos politikos auka, nes remiantis garsiaisiais Molotovo–Ribbentropo protokolais dalis šių teritorijų atiteko Rusijai, tarp jų ir Vakarų Ukraina.

Lenkija nebuvo Miuncheno susitarimo (1938 m. rugsėjo 30 d.), kuris de facto stipriai apribojo Čekoslovakijos suverenitetą, nei dalyvė, nei viena iš jo šalių. Lenkijos reikalavimai, susiję su Užolze, buvo iškelti po Miuncheno susitarimo pasirašymo.

4. Šitaip Rusija, jau vadinama Tarybų Sąjunga, atgavo savo istorines žemes.

SSRS rytines tarpukario Lenkijos Respublikos žemes prisijungė per ginkluotą agresiją (1939 m. rugsėjo 17 d.), kai Lenkija gynėsi nuo Vokietijos invazijos. Tai buvo smūgis į nugarą Lenkijos valstybei. Per kresuose sovietų rengtus vadinamuosius liaudies referendumus tvyrojo teroro ir klastojimo atmosfera. Lvivas ir anuometinių Lvivo ir Stanislavivo vaivadijų teritorija niekada nepriklausė Rusijos imperijai. Vilniaus kraštas taip pat nebuvo istorinė Rusijos dalis.

5. Ukraina – de facto dirbtinis darinys, sukurtas Lenino ir Stalino.

Šiuolaikinė Ukraina kaip valstybė atsirado tautinio ukrainiečių judėjimo pastangomis. Bolševikai jos nesukūrė, o tik užkariavo dalį jos teritorijos, iš jos padarydami vieną iš sovietinių respublikų. Ukraina atsirado pačių ukrainiečių valia.

6. Kairysis Dniepro krantas, kartu ir Kyjivas, – istorinės Rusijos žemės.

Kyjivas buvo istorinė Rusios sostinė, o Maskva tada neegzistavo. 1991 metais Ukraina tapo nepriklausoma valstybe su tarptautinės bendrijos pripažintomis sienomis.

7. Ukrainiečių kaip atskiros tautos idėja kilo Lenkijoje.

Ukrainiečių kaip atskiros etninės grupės saviapibrėžties procesas vyko vienu metu su XIX amžiuje prasidėjusiais analogiškais procesais Europoje. Niekas dirbtinai ukrainiečių tautos „neišgalvojo“.

8. Ukrainos teritorijoje steigiamos NATO bazės.

Ukrainos teritorijoje NATO bazių nėra.

9. Ukrainoje du kartus vyko perversmai, kurių tikslas buvo dirbtinai nutraukti ryšius su Rusija.

Per Oranžinę revoliuciją ukrainiečių tauta nesutiko su suklastotais rinkimų rezultatais. Surengtas pakartotinis balsavimo turas padėjo prezidentu tapti Viktorui Juščenkai, kuris per jį surinko balsų daugumą. Po Maidano revoliucijos demokratiškus prezidento rinkimus laimėjo Petro Porošenka.

10. 2014 metais Maskva buvo priversta ginti Krymą, nes jam kilo grėsmė.

2014 m. jokios grėsmės Kryme nebuvo. Maidano revoliucija valdžios permainas pasiekė taikiai, demokratinių rinkimų keliu. Kryme rusų „žalieji žmogeliukai“ atsirado siekiant destabilizuoti padėtį Ukrainoje.