Lenkų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų grupei, kaip ir lietuvių kalba, bei vakarų slavų kalbų pogrupiui (kartu su čekų, slovakų, kašubų, aukštutinių sorbų, žemutinių sorbų ir mirusia polabų kalbomis).

Pagal ją vartojančiųjų skaičių lenkų kalba tarp slavų kalbų užima antrą vietą pasaulyje. Ją aktyviai vartoja apie 50 mln. žmonių, nors dar 10 mln. ją moka. Taigi lenkų kalba – gausiausia slavų kalba ir penkta etninė kalba (drauge su ispanų (kastilų) kalba, po vokiečių, anglų, prancūzų ir italų kalbų) Europos Sąjungoje. Tad ją mokantys gali susikalbėti beveik su 1 proc. pasaulio gyventojų, t. y. net su kas šimtuoju žmogumi.

Manoma, kad kiekvienas lenkas moka vidutiniškai 30 tūkst. žodžių, o supranta apie 100 tūkst., bet tiek nevartoja. Anot kai kurių polonistų, kad galėtum susikalbėti lenkiškai, pakanka mokėti 1200 žodžių, kurie vartojami dažniausiai.

Seniausias lenkiškas sakinys: „Day ut ia pobrusa, a ti poziwai“ („Duok, aš pamalsiu, o tu pailsėk“), lotyniškomis raidėmis parašytas 1270 m. Vroclave (Henrykuvo knygoje, įtrauktoje į UNESCO „Pasaulio atminties“ registrą). 1285 m. Lenčycos suvažiavime nuspręstą, kad šalia lotynų kalbos vienuolynų ir katedrų mokyklose bus vartojama ir lenkų kalba.

Lenkų kalbai įtakos turėjo lotynų, graikų, vokiečių, čekų, rusėnų, turkų, prancūzų, italų, rusų, vengrų ir jidiš kalbos. Verta paminėti, kad į lietuvių kalbą daug žodžių atėjo iš lenkų kalbos (ir per ją – kai kurie tarptautiniai žodžiai, pvz., cukrus, popierius, kapitonas). Vieni iš lenkų kalbos kilę žodžiai bendrinėje lietuvių kalboje laikomi norminiais (pvz., agurkas, ponas, suknia), kiti – svetimybėmis (pvz., dūšia, pekla, pletkai), tačiau daug pastarųjų tebevartojama lietuvių kalbos tarmėse. Lenkų kalboje taip pat galima rasti lituanizmų, pvz., paproć – papartis, rojst – raistas, dziegieć – degutas. Dabar ir lenkų, ir lietuvių kalbas labiausiai veikia šių laikų lingua franca – anglų kalba.

Su lenkų abėcėle galite susipažinti čia.