Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai kartu su Krokuvos Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais (Lenkija) ir Adomo Mickevičiaus institutu Varšuvoje (Lenkija), pristato Lenkijos ir Lietuvos kronprinco Žygimanto Augusto (1520–1572) vaikiškus šarvus – ypatingą Renesanso šarvadirbystės šedevrą.

Parodoje eksponuojami Žygimanto Augusto vaikiški šarvai buvo užsakyti pirmųjų jo vestuvių su Elžbieta Habsburgaite proga – jos per atstovus buvo suplanuotos 1533 metais. Jaunosios tėvas Ferdinandas I trylikamečiam žentui užsakė vaikiškus reprezentacinius šarvus – prestižinę ir itin vertinamą dovaną. Juos sukūrė Jorgas Zoizenhoferis, garsios ginklakalių dinastijos atstovas. Šis meistras šarvų yra sukūręs ir Ispanijos bei Portugalijos karaliui Pilypui II, Prancūzijos karaliui Pranciškui I bei kitiems Europos monarchams.

XVI a. riteriški šarvai jau buvo tapę it kostiumu, kurį veikė ne tiek karo technikos, kiek mados pokyčiai. Žygimanto Augusto šarvai itin vertingi jau vien dėl to, kad vaikiški šarvai yra gana reti. Konstrukciškai suaugusiųjų ir vaikų šarvai nesiskyrė, o vaikiškų šarvų retumą lėmė tai, kad greitai augantiems vaikams šarvai netrukus tapdavo per maži. Taip nutiko ir su šiuo eksponatu, nes 1533 m. sukurti šarvai po dešimtmečio vykstant tuoktuvėms kronprincui buvo jau buvo per maži, tad neįteikti.

Vaikiški Žygimanto Augusto šarvai pasižymi XVI a. pietinėse vokiečių žemėse paplitusia reljefine augaline ornamentika, aprėminančia atskirus elementus, Renesansui būdinga stilistika, o reprezentacinį pobūdį pabrėžia puošyba ir auksavimas. Šarvų plokštelės sumodeliuotos lyg drabužis, pasiūtas iš minkšto audinio. Ornamentikoje gausu simbolių – antkrutinyje išraižyta mitinė būtybė Meluzina, šalmo keteroje – drakonai, siejami su riterių globėju Šv. Jurgiu. Šie Žygimanto Augusto šarvai yra labai lengvi, sukurti pagal tikslius jo kūno matmenis. Visgi šarvų neįteikus, jie pateko į Ferdinando I ginklinę, vėliaus Austrijos ir Vengrijos muziejus, o tik 2021 m. perduoti Krokuvos Vavelio karališkajai piliai. Simboliška, kad iš jos šie šarvai pirmiausia išvyko į Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje, kuriuos Žygimantas Augustas taip mėgo, kuriuos jis statė.

Žygimantas Augustas buvo paskutinis lietuvių kilmės Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos atstovas Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus sostuose, Žygimanto Senojo (1467/1506–1548) bei italų princesės Bonos Sforcos (1494–1557) vienintelis išgyvenęs sūnus. Tiek Lenkijos, tiek Lietuvos sostai tėvų rūpesčiu buvo garantuoti jau vaikystėje, o 1529 m. ką tik baigtuose statyti ir ištaigingai įrengtuose Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje įvyko devynmečio Žygimanto Augusto pakėlimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu iškilmės.

Dalis Žygimanto Augusto vaikystės ir paauglystės prabėgo Vilniuje, kurį jis labai mėgo, tačiau jo vestuvės su Elžbieta Habsburgaite (1526–1545), Romos, Vengrijos ir Čekijos karaliaus Ferdinando I (1503–1564) ir Onos Jogailaitės (1503–1547) dukterimi, 1543 m. visgi įvyko Krokuvoje. Nors faktiniu Lietuvos valdovu Žygimantas Augustas turėjo tapti po tėvo mirties, valdžią Lietuvoje Žygimantas Senasis sūnui patikėjo tuojau po šio vedybų – 1544 m. Žygimantas Augustas kartu su savo žmona Elžbieta iškilmingai įžengė į Vilnių ir ėmėsi Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareigų. Sostinę jis apleisdavo tik vykdamas medžioti arba ieškoti priemonių sergančiai žmonai išgydyti. Progresavus epilepsijai, Elžbieta Habsburgaitė 1545 m. Vilniaus rūmuose mirė.

Po tėvo mirties 1548 m. Žygimantas Augustas tapo ir Lenkijos karaliumi, tačiau 1551–1566 m. didžiąją laiko dalį ir toliau leido Vilniuje. 1560 m. Lietuvos sostinėje Žygimantas Augustas priėmė popiežiaus nuncijų Bernardą Bondžovanį, kuris stebėjosi turtinga valdovo kolekcija. Joje, buvo ir 20 valdovo šarvų, gausi biblioteka, gobelenų ir paveikslų rinkiniai. Anot nuncijaus, Žygimanto Augusto brangenybės Vilniuje pranoko net turtus, matytus pas Venecijos dožą ir Romos popiežių.

Žygimantas Augustas buvo tikras Renesanso epochos valdovas – rėmė ir vykdė 1564–1566 m. Lietuvos valstybės valdymo, teisės ir teismų reformas, 1566 m. patvirtino Antrąjį Lietuvos Statutą, žymiai padidino iždo pajamas. Lietuvai nepajėgiant atsispirti Maskvos agresijai, o Žygimantui Augustui praradus viltį susilaukti palikuonių 1569 m. prijungė dalį Lietuvos žemių prie Lenkijos ir taip privertė Lietuvą pasirašyti Liublino uniją.

Paroda skirta Vilniaus 700 metų jubiliejui paminėti.