Grėsmių suvokimas išugdė specifinę lenkų geopolitinę juslę – atsargumą, kuris suteikia galimybę geriau įžvelgti artėjančius iššūkius ir grėsmes. Per šimtmečius išmokome budrumo.

1918 m. lapkričio 11 d. Lenkija atgavo nepriklausomybę. Prieš 123 metus pirmoji respublika nustojo egzistuoti dėl trijų galybių – Rusijos, Prūsijos ir Austrijos – susitarimo. Lenkijos nebuvo žemėlapiuose 123 metus, tačiau ji gyveno lenkų širdyse. Ilgus 123 metus lenkai įvairiais būdais bandė kurti savo autonomiją nelaisvėje, kovojo už laisvę daugybėje sukilimų, tačiau tik po Pirmojo pasaulinio karo susiklostė geopolitinės sąlygos atkurti nepriklausomą, suverenią valstybę.

Lenkijos žlugimo ir atgimimo po 123 metų istoriją žino kiekvienas lenkas. Deja, ši istorija nėra plačiai žinoma Vakaruose. Juk mes kalbame apie vienos iš didžiausių žemyno valstybių sunaikinimą. Abiejų Tautų Respubliką – taip vadinosi ši valstybė – užpuolė ir sunaikino jos kaimynai. Į nelaisvę pateko ne tik lenkai, bet ir lietuviai bei ukrainiečiai.

Abiejų Tautų Respublika buvo pirmasis tokio masto respublikos projektas Europoje. Vakarų modernybės patirtis buvo grindžiama stiprios, centralizuotos valstybės idėja, o Lenkija norėjo būti labiau decentralizuota ir suteikti daugiau laisvės savo piliečiams. Ši idėja nebuvo be trūkumų ir galiausiai buvo sunaikinta susidūrusi su žiauria užkariautojų jėga. Tačiau siekis sukurti erdvę, kurioje galėtų sugyventi daugybė tautų ir kultūrų, išlieka aktualus ir šiandien. Šis alternatyvus modernybės kelias galėtų įkvėpti šiandienos ES.

Lenkijoje nepriklausomybės atgavimą švenčiame lapkričio 11-ąją. 1918 m. lapkričio 10 d. į Varšuvą atvyko Józefas Pilsudskis, žmogus, kuris labiausiai prisidėjo prie šalies išlaisvinimo. Kitą dieną pasibaigė Pirmasis pasaulinis karas. Tačiau Lenkijai tai buvo tik kovos pradžia.

Kitus dvejus metus jauna šalis grūmėsi su grėsmėmis tiek iš rytų, tiek iš vakarų. Lenkijos nepriklausomybės nenorėjo pripažinti nei revoliucinė Rusija, nei Vokietija. Jau 1920 m. Varšuvos prieigose stovėjo Raudonoji armija. Tuo pat metu vokiečių propaganda rašė, kad Lenkija tėra tik laikina valstybė. Atrodė, kad Antrosios respublikos likimas jau nulemtas. Ir vis dėlto viskas susiklostė kitaip. Pilsudskio armija atrėmė bolševikų agresiją ir išgelbėjo ne tik Lenkiją, bet ir visą Europą.

Lenkijos kovos už nepriklausomybę istorija stulbinančiai panaši į šiandieninę Ukrainos kovą su Rusija. Putino propaganda taip pat bando įrodyti, kad Ukraina neturi prasmės egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė, o ukrainiečių tauta de facto neegzistuoja. Vasario mėnesį, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, niekas netikėjo pastarosios galimybe laimėti. Atrodė, kad Ukraina pasmerkta. Ir vis dėlto viskas susiklostė kitaip.

Lenkijos ir Ukrainos dalia įrodo, kad istorija nėra nulemta, tai ne spąstai, iš kurių neįmanoma ištrūkti, ir kad net galingiausia supervalstybė privalo skaitytis su laisvės trokštančios tautos jėga. Mūsų istorija ne kartą paneigė visų tikinčiųjų istoriniu darvinizmu tezes.

Yra žmonių, kurie Lenkijos vietą pasaulio žemėlapyje laiko prakeiksmu. Tačiau vietoj prakeiksmo norėčiau kalbėti apie palaiminimą. Grėsmių suvokimas išugdė specifinę lenkų geopolitinę juslę – atsargumą, kuris suteikia galimybę geriau įžvelgti artėjančius iššūkius ir grėsmes. Neatsitiktinai Lenkija pirmoji įspėjo apie Rusijos imperializmo atgimimą. Per šimtmečius išmokome budrumo.

Šis budrumas taip pat verčia mus vertinti nepriklausomybę kaip nuolatinį veikimą. Štai kodėl artimiausiu metu saugumui skirsime 3 proc. BVP. Tam nutiesėme „Baltic Pipe“ – dujotiekį, kuris skersai kerta „Nord Stream“, t. y. Rusijos interesus. Investuojame į atominių jėgainių statybą. Nepriklausomybės šiandien siekiame daugelyje frontų, o sienų apsauga yra tik vienas iš jų. Lenkijos nepriklausomybe rūpinamės ne tik jausdami atsakomybę už būsimas lenkų kartas. Būdami NATO rytinio sparno lyderiai, saugome visą aljansą. Kaip ir prieš šimtą metų, taip ir dabar Vakarai gali pasikliauti Lenkija.

Tekstas publikuotas kartu su Lenkijos mėnesiniu žurnalu „Wszystko co najważniejsze“, įgyvendinant istorinį projektą su Nacionalinės atminties institutu ir Lenkijos nacionaliniu fondu.