Lenkijos Respublikos Prezidento Andrzejaus Dudos kreipimasis į tarptautinę bendruomenę
Kartojame žodžius, skambėjusius lenkų tautos lūpose kovoje už savo laisvę: nėra laisvės be „Solidarumo”!
Lygiai prieš metus, vasario 23 d., likus vos kelioms valandoms iki Rusijos puolimo, lankiausi Kyjive norėdamas išreikšti palaikymą Ukrainai. Kalbėjausi su prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Atsisveikindamas mačiau jo akyse didžiulį ryžtą ir drąsą.
Tuomet jis sakė: „Galbūt mes daugiau niekada nebepasimatysime. Čia niekas nepasiduos. Kovosime iki galo.“
Atsakiau: „Volodymyrai! Pasimatysime dar ne kartą. Visada galite pasikliauti Lenkija. Sudiev!“
Todėl, kai pasaulis tikėjosi, kad Kijivas žlugs per tris dienas, o visa Ukraina – per savaitę, mes Lenkijoje žinojome, kad taip nenutiks. Nes mus – lenkus ir ukrainiečius – vienija begalinė meilė laisvei. Tokia galinga, už kurią galima atiduoti gyvybę!
Mes, lenkai, suprantame Ukrainos tragediją kaip jokia kita pasaulio tauta. Mes žinome, kas yra karas, mirtis ir kančia, sugriauti miestai ir genocido nusikaltimai. Tačiau mūsų istorija liudija, kad net nusikaltimai ir persekiojimai nepalaužia tikrosios laisvės dvasios!
Laisvės priešingybė yra pavergimas, imperializmas, liguistos svajonės užvaldyti kitus. Pradėdamas karą Ukrainoje, Vladimiras Putinas siekė atkurti Rusijos imperiją, norėjo padalyti pasaulį ir padaryti Europą nuolat priklausomą nuo savo išteklių. Jam pritarė dauguma rusų.
Šiandien, praėjus vieneriems karo metams, žinome, kad jiems nepavyko, kad Rusija nepavergė Ukrainos. Vakarų pasaulis susivienijo. Išaugo NATO vaidmuo, prie Aljanso prisijungia vis daugiau šalių. Europa pagaliau nutraukia priklausomybę nuo Rusijos naftos ir dujų.
Putinas pralaimi. Jam nepavyko pasiekti nė vieno iš savo strateginių tikslų. Jį sustabdė Ukrainos karių ir Ukrainos visuomenės didvyriškumas. Jį sustabdė Lenkijos ir kitų šalių, kurios nuo pat pirmos dienos palaikė Ukrainą, laikysena. Tačiau visa tai nebūtų buvę įmanoma be stiprios JAV lyderystės.
Lenkija pirmauja teikiant pagalbą Ukrainai. Tiek karinę, tiek humanitarinę. Štai kodėl esame organizuotos, ciniškos Rusijos propagandos ir dezinformacijos taikinys.
Rusija dar nepralaimėjo, o Ukraina dar nenugalėjo. Puikiai žinome, kad kelias į šią pergalę dar ilgas ir pareikalaus daug pastangų bei aukų. Bet kito kelio nėra. Bet kokie bandymai susitarti su Rusija už Ukrainos nugaros yra trumparegiški ir ateityje sukels dar daugiau tragedijų. Nėra kelio atgal į tai, kas buvo iki vasario 24 d. Nebėra galimybių sugrįžti į „bussines as usual“ su Rusija!
Ilgalaikė taika įmanoma tik Ukrainai pasiekus pergalę. Kad ji turėtų tokią galimybę, būtina viso laisvojo pasaulio vienybė. Todėl per pastaruosius metus susitikimuose su pasaulio lyderiais siekiau paramos kovojančiai Ukrainai, tai yra nepaprastai svarbu Lenkijos ir viso mūsų regiono saugumui.
Lenkijos diplomatinis spaudimas pastarosiomis dienomis duoda rezultatų. Mano susitikimai su Šiaurės Atlanto aljanso generaliniu sekretoriumi, Jungtinės Karalystės karaliumi ir ministru pirmininku, Prancūzijos prezidentu, Vokietijos kancleriu, Italijos ministre pirmininke ir NATO rytinio flango šalių vadovais stiprina mūsų aljansus.
Lenkija yra saugi. Vertiname JAV karių ir Šiaurės Atlanto aljanso buvimą mūsų šalyje. Tačiau savo saugumą grindžiame savo kariuomenės, kurią nuolat stipriname ir modernizuojame, pajėgumu.
Istorinis JAV prezidento Joe Bideno vizitas į Varšuvą rodo, koks svarbus yra Lenkijos ir JAV aljansas. Pritariu prezidentui J. Bidenui: Lenkijai reikia Amerikos, o Amerikai reikia Lenkijos!
Jungtinės Valstijos yra Senojo žemyno saugumo garantas. Daugelis Europoje tai pamiršta. Mes prisimename. Todėl 2025 m. pirmąjį pusmetį Europos Sąjungai pirmininkaujančios Lenkijos prioritetas bus Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų bendradarbiavimo, transatlantinių ryšių stiprinimas.
Lenkija yra „Solidarumo” šalis. Galingo judėjimo, suvienijusio milijonus žmonių, pakeitusio naujausią pasaulio istoriją ir prisidėjusio prie komunizmo žlugimo. Mes tuo didžiuojamės.
Prasidėjus karui parodėme, kad „Solidarumas” yra ne tik didinga istorija, bet kad „Solidarumas” gyvas mūsų viduje. Atvėrėme savo širdis ir namus mūsų kaimynams. Lenkijoje nebuvo ir nėra pabėgėlių stovyklų. Svečius sutinkame ir priimame savo namuose. Tai antroji mūsų „Solidarumo” banga. Solidarumo su Ukraina!
Kaip Tauta mes pasielgėme teisingai. Dar kartą iš visos širdies dėkoju už tai visiems lenkams!
Ukrainai vis dar reikia didelės viso laisvojo pasaulio paramos. Nes ji kovoja už šią laisvę. Žinome, kad šio karo pasekmės veikia visus mus, taip pat daugybę žmonių visame pasaulyje, tačiau nepamirštame, kad būtent Ukrainos žmonės už laisvę moka didžiausią kainą – savo gyvybės kainą.
Todėl Lenkija, „Solidarumo” šalis, kreipiasi į visą pasaulį: būkite solidarūs su Ukraina! Kartojame žodžius, skambėjusius lenkų tautos lūpose kovoje už savo laisvę: nėra laisvės be „Solidarumo”!
