Angelą Merkel įkvepianti Jekaterina II smurtu likvidavo Zaporožės sičę – paskutinį laisvųjų kazokų savivaldos prieglobstį jos valdymo laikais, paskutinį Ukrainos politinės tradicijos požymį. Kanclerė A. Merkel, kaip ir nemaža dalis šiuolaikinės Vokietijos žiniasklaidos, Rusijos atžvilgiu ne kartą vartojo terminą „mūsų didžioji kaimynė“. Tačiau pažvelgus į šiuolaikinį žemėlapį tenka pripažinti, kad Rusija nėra Vokietijos kaimynė. Jas skiria visa eilė šalių, tokių kaip Lenkija, Ukraina, Lietuva, Baltarusija…
Kanclerė ant savo darbo stalo laikė Jekaterinos II, Rusijos imperatorės, vokiečių laikomos iškiliausia Rusijos sosto valdove, portretą. Tikriausiai tam, kad parodytų moters, be to, kilusios iš Rytų Vokietijos (tiksliau – iš Ščecino), sėkmės didžiojoje politikoje pavyzdį.
Tačiau kažkur šiame portrete pamirštama maža dėmelė: juk Jekaterina Rusijoje Didžiosios prievardį pelnė todėl, kad įvykdė sėkmingiausią per visą 18 a. savo imperijos ekspansiją į Vakarus: užėmė šiaurinę Juodosios jūros pakrantę ir pavadino ją Novorosija, sunaikino daugiau kaip aštuonis šimtmečius gyvavusią didžiulę Lenkijos valstybę, kuri nuo 14 a. buvo savanoriškoje unijoje su Lietuva ir kuriai taip pat priklausė dabartinės Baltarusijos ir Ukrainos žemės.
Didžiausias Rusijos imperijos šlovintojas Aleksandras Puškinas (kaip ir Ukrainos nekentęs Josifas Brodskis ir Lenkiją bei Vakarus koneveikęs Fiodoras Dostojevskis) teigė, kad būtent šis geopolitinis pasiekimas buvo svarbiausias nemirtingosios Jekaterinos šlovės titulas. Savo privačioje ir todėl atviroje korespondencijoje poetas taip pat užsiminė, kad Jekaterina buvo parengusi veiksmingą ekspansiją šiaurės kryptimi: Suomijos užgrobimą, kurį galiausiai įvykdė jos anūkas caras Aleksandras I.
Švietimo epochos Europa žavėjosi Jekaterina, nes ji sugebėjo ne tik užkariauti kaimynines šalis, bet ir nusipirkti to meto nuomonės formuotojus: Volterą, Diderot, Vokietijos šalyse – baroną Grimmą. Jie įtikino Europą, kad Jekaterinos užkariautos teritorijos yra tik chaoso, anarchijos ir atsilikimo šaltinis apsišvietusios Europos žemėlapyje, kuriame į rytus nuo Vokietijos turėtų dominuoti tik Rusija ir jos modernizacija. Užkariavimas kaip modernizacija… Pridurkime, kad būtent „modernizacijos“ vardan Jekaterina brutaliai likvidavo Sičę – paskutinį jos valdomų laisvųjų kazokų savivaldos prieglobstį, paskutinį Ukrainos politinės tradicijos požymį.
Tačiau iš kur atsirado toji Ukraina, kurią, kaip ir Lenkiją, Jekaterina norėjo ištrinti iš žemėlapių ir atminties? Ukraina, Baltarusija ir Rusija turi bendrą lopšį – Kijevo Rusią. Tačiau šis bendras rytų slavų valstybingumo lopšys 13 a. subyrėjo dėl mongolų invazijos. Galiausiai ją pasidalijo politinės sistemos, kurios kūrė naujus centrus: Maskva (iš dalies paveldėjusi mongolų imperijos tradicijas) ir Lietuva, kuri sąjungoje su Lenkija atvėrė rusėnų pasaulį – Kijevo Rusią – lotyniškosios civilizacijos įtakai, per Lenkiją ėjusiai į Lietuvą ir Lietuvos Rusią, t. y. dabartinę Baltarusiją ir Ukrainą. 14–15 a. beveik visa Baltarusija, o vėliau ir Ukraina priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Taigi per Lenkiją skverbiasi Vakarų civilizacija, kuri keičia rusėnų tradiciją, ją papildo ir formuoja nauju būdu. Ši įtaka turi savo simbolius. Vienas iš jų – nuostabus Magdeburgo teisės paminklas, pastatytas prie Dniepro upės kranto Kyjive – tikiuosi, kad šis miestas išgyvens karą ir netrukus vėl bus galima jį laisvai aplankyti. Savivaldos teisė nėra lenkų išradimas. Miesto gyventojų apsisprendimo teisę iš Vokietijos šalių Lenkija perėmė 13–14 a. Be kita ko, tokiu būdu 13 a. iš naujo buvo įkurta Krokuva. 16 a. pradžioje tokiu būdu buvo reformuotas ir Kyjivas. Šį įvykį, kurio dėka Kyjivo gyventojai tapo europiečiais gerąja šio žodžio prasme, t. y. žmonėmis, kuriems svarbiausia – laisvė ir savivalda, jie prisimena kaip didelę šventę. Panašus paminklas Magdeburgo teisei buvo pastatytas ir praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje Minske (nežinau, ar jis tebestovi), kai Baltarusija bandė įtvirtinti savo nepriklausomybę.
Antrasis, dar svarbesnis simbolis, yra laisvė, kuri grindžiama romėnų ir graikų tradicija per 1364 m. įkurtą Krokuvos, 1579 m. Vilniaus ir 1661 m. Lvivo universitetus (prisiminkime, kad pirmasis universitetas Rusijoje buvo įkurtas tik 1755 m.). Iš čia kilo laisvės, kaip svarbiausios politinio gyvenimo vertybės, pagrindimas. Vidinė, pilietinė laisvė atsispindi sutarties kultūroje – mes neturime prigimtinių šeimininkų. Mes, kurie renkame savo valdančiuosius, ir valdantieji, kurie po kurio laiko gali būti valdomi mūsų (tai priklauso nuo rinkimų), susitariame, kaip ši sutartis atrodys.
Būtent ši sutarties ir pasirinkimo kultūros tradicija, laisvės tradicija, išreikšta kiekvieno laisvo piliečio teise balsuoti vietos seimelyje, klestėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, įskaitant Rusijos žemes (t. y., Baltarusijos ir Ukrainos žemes). Rusios žemėse savivaldos impulsas susidūrė su nauja tradicija, kurią formavo laisvieji kazokai. Jie taip pat susirinkdavo į tarybą, kurioje visi turėjo teisę pareikšti savo nuomonę ir kurioje buvo bendrai renkamas etmonas. Kazokai rinkdavo asmenį, kuris juos valdys tol, kol to norės šios bendruomenės piliečiai, t. y. laisvieji kazokai.
Etmoną supo taryba, savotiškas senatas, kurį sudarė pulkininkai. Kiekvienas pulkininkas buvo renkamas savo pulke, o tai sudarė savotišką politinę savivaldą. Laisvųjų kazokų fenomenas, organizuotai iškilęs 16 a. antroje pusėje, siejamas su oficialaus pavadinimo „Ukraina“ atsiradimu, Ukraina, kaip teritorija, kurioje susiformavo ši laisvų, nepriklausomų, savo laisvę ginančių žmonių bendruomenė. Iki 17 a. vidurio kazokai gynė Abiejų Tautų Respublikos sieną tiek nuo maskolių (Rusijos), tiek nuo Turkijos.
Tačiau socialinis ir religinis konfliktas Abiejų Tautų Respublikoje, kurioje kazokams nebuvo suteikta visiška pilietinė laisvė, paskatino juos atsigręžti į Maskvą. Ši pagunda virto lemtingu Bohdano Chmelnickio, didžiausio iš daugelio Ukrainos sukilimų vado, sprendimu 1654 m. sausį sudaryti uniją su Rusija. Chmelnickis tikėjosi, kad rezultatas bus lygiavertis susitarimas, kurį caro vardu pasirašys jo pasiuntinys, garantuojantis Ukrainai visišką autonomiją naujoje sąjungoje. Tuomet jis iš caro pasiuntinio sužinojo, kaip Maskvos politinė kultūra skiriasi nuo ATR politinės kultūros: „Maskvos carystėje pavaldiniai prisiekia, kad jie džiaugsmingai tarnaus didžiajam carui, o priesaikos caro vardu niekados nebuvo ir nebus…“.
Chmelnickis neatsisakė sąjungos su Maskva, tačiau didelė dalis kazokų pageidavo grįžti į ATR arba susivienyti su Turkija ar net Švedija, kad tik nepatektų po despotiškos caro valdžios padu. Tačiau Rusija pasinaudojo šia silpnumo akimirka. Nors Abiejų Tautų Respublika dar bandė sudaryti naują, lygiavertę sąjungą su kazokais (su Ukraina) 1658 m. Hadziače, jai nepavyko jos išlaikyti.
Kazokų ir lenkų bajorų konfliktas leido Rusijai padėti pagrindą savo pirmajai didžiulei sėkmei plečiantis į Vakarus – 1667 m. Ji užgrobė rytinę Ukrainos dalį.
Tačiau kazokai nepamiršo savo laisvės tradicijų. Pareikalavo jų 18 a. – šio judėjimo simboliai yra etmonas Ivanas Mazepa ir jo įpėdinis Pilypas Orlikas, o po to, kai Jekaterina II panaikino bet kokią kazokų autonomiją, jie kruopščiai gaivino savo tautinę tapatybę.
Lygiai taip pat kaip lenkai ir lietuviai nesusitaikė su tuo, kad jų nepriklausomybę atėmė Rusija, Prūsija ir Austrija. Kovojo už ją kardu ir plunksna nuo 18 a. pabaigos iki 1918 m., kai šią nepriklausomybę atgavo. Ukrainiečiams tuomet nepavyko jos įtvirtinti. Jiems teko kovoti iki pat 1991 m., kai žlugo sovietų imperija, kad atkurtų savo nepriklausomą valstybę. Šioje istorijoje jie ne kartą kovojo su lenkais, tačiau galiausiai bendra laisvės tradicija, nesutikimas su imperine vergove, taip pat tradicija prisiminti kovos su carine, o vėliau sovietine priespaudos sistema, aukas, pasirodė stipresnė.
Lenkai, ukrainiečiai, lietuviai ir kitos šio regiono tautos, kurios nenori būti nei V. Putino „rusų pasaulio“ dalis, nei kitų Europos galingųjų žaidimo žaislas, šiandien garsiai reiškia savo nuomonę: tai išdidus veto, kurį laisvos ir solidarios tautos meta prieš bandymą atnaujinti imperinį dominavimą Rytų Europoje.

Tekstas publikuotas kartu su Lenkijos mėnesiniu žurnalu „Wszystko co najważniejsze“, įgyvendinant istorinį projektą su Nacionalinės atminties institutu ir Lenkijos nacionaliniu fondu.
https://www.lrt.lt/naujienos/pozicija/679/1924211/andrzej-nowak-ukraina-arba-pasipriesinimas-imperinei-vergovei?fbclid=IwAR36YS1Li5R9J_q4oVmY8nbXAC00oUCTcl2SZRZXTQL6rdP7R76ExtQhDsA

Prof. Andrzej Nowak, Istorikas, sovietologas, Nacionalinės plėtros tarybos narys. Jogailos universiteto lektorius. Lenkijos mokslų akademijos Istorijos instituto profesorius