Prof. Piotr Gliński. Esame šios atminties saugotojai. 80-osios Varšuvos geto sukilimo metinės
1943 m. balandį, žydų Pesacho šventės išvakarėse, Lenkijos sostinę okupavę vokiečiai apsupo jų įkurtą žydų kvartalą – Varšuvos getą, ruošdamiesi jį galutinai likviduoti. Balandžio 19 d. vokiečių policija ir pagalbinės SS pajėgos įžengė siekdamos pradėti naikinimą. Geto gyventojai slėpėsi bunkeriuose ir slėptuvėse. Žydų sukilėliai puolė vokiečius naudodami šaunamuosius ginklus, Molotovo kokteilius ir rankines granatas. Buteliais su benzinu padegė du vokiečių automobilius. Netikėtai priblokštiems vokiečiams iš pradžių nepavyko pralaužti įnirtingo gynėjų pasipriešinimo.
Susidūrę su atkakliu pasipriešinimu, vokiečiai pradėjo sistemingai deginti pastatus, paversdami geto gatves ugniniais spąstais. Gete vykstant kovoms, lenkų pogrindinės kariuomenės daliniai ėmėsi veiksmų prieš vokiečius. Trys Armijos Krajovos būriai nesėkmingai bandė sprogmenimis pralaužti geto sienas. Pasmerkti žydai gynėsi iki gegužės pradžios. Simbolinis paskutinis sukilimo veiksmas buvo Didžiosios sinagogos Tłomackie aikštėje susprogdinimas.
Varšuvos geto sukilimas buvo pirmasis didmiesčio sukilimas ir didžiausias žydų sukilimas vokiečių okupacijos metais. 1943 m. balandžio 19 d. popietę, Žydų karinės sąjungos tvirtovėje Muranuvo aikštėje kovotojai ant pastato stogo simboliškai iškėlė raudonai baltą Lenkijos ir mėlynai baltą ŽKS vėliavas. Dviejų vėliavų – lenkiškos baltai raudonos ir sionistinės baltai mėlynos – kartu plevėsuojančių ant pastato stogo virš apgriauto geto, vaizdas tapo neatskiriamai susipynusių lenkų ir žydų likimų simboliu. Po keliolikos mėnesių, 1944 m. rugpjūtį, prasidėjo Varšuvos sukilimas – mūšis už laisvą Lenkiją, didžiausias laisvės sukilimas Antrojo pasaulinio karo istorijoje.
Lenkijos istorijoje, literatūroje, mene ir masinėje kultūroje galima rasti daug nuorodų į sukilimus. Sukilimai teikė vilties, kėlė tautos dvasią ir guodė širdis, bet beveik visada buvo žiauriai malšinami okupantų. Tragiški, dažnai neišvengiami, jie formavo bendruomenės identitetą ir paprastai atnešdavo pergalę po daugelio metų. Jie paliko ryškų pėdsaką Lenkijos visuomenėje ir Lenkijos istorijoje. Todėl jie tapo dažnai aptariama tema literatūroje, tapyboje ir kine.
Nors menininkai sukilimą vaizdavo įvairiai, jie beveik niekada nekritikuodavo pačios sukilimo idėjos ir pasisakydavo už laisvės kovą, iškeldami ją į kultūros pjedestalą. Lenkijos sostinė Varšuva Antrojo pasaulinio karo metais išgyveno du sukilimus, kuriuose žydai ir lenkai stojo prieš vokiečių karo nusikaltėlius. Galiausiai miestas virto griuvėsiais, buvo sudegintas ir sunaikintas. Tai įrodo, koks stiprus yra Lenkijos laisvės siekio imperatyvas.
Galima klausti – kodėl Varšuvoje? Šioje vietoje verta priminti, kad 1939 m., kai Vokietija įsiveržė į Lenkiją, Varšuvoje gyveno beveik 370 tūkst. žydų. Jie sudarė beveik 30 proc. visų miesto gyventojų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, per pirmuosius metus į Lenkijos sostinę atvyko dar beveik 100 000 žydų, kuriuos vokiečiai sistemingai iškeldino iš inkorporuotų į Vokietijos reichą žemių ir okupuotų Lenkijos teritorijų. 1940 m. pavasarį vokiečiai pradėjo formuoti uždarą žydų kvartalą.
Getas Varšuvoje galutinai įkurtas 1940 m. lapkritį. Už sienos, 307 hektarų teritorijoje, okupantai uždarė apie 400 tūkst. žydų. 1941 m. balandį į getą perkelta dar daugiau žydų. Už geto sienų įkalintųjų skaičius išaugo iki 450 tūkst. žmonių. Šiuos skaičius pateikiu neatsitiktinai. Varšuvos getas buvo didžiausias Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių įkurtas getas Europoje. 1942 m. liepą okupantai pradėjo masinę žydų deportaciją iš geto į Treblinkos naikinimo stovyklą. Skaičiuojama, kad stovykloje buvo nužudyta nuo 250 000 iki 300 000 žydų. Dėl vokiečių sukurtų nežmoniškų sąlygų gete nuo bado ir ligų mirė apie 100 000 žmonių.
Sakome „žydai“, bet turime prisiminti, kad tai buvo Lenkijos, daugiatautės ir daugiakultūrės Antrosios Respublikos, piliečiai. Todėl visų mūsų pareiga yra paminėti Varšuvos geto sukilimą – didžiausią žydų sukilimą Antrojo pasaulinio karo metais ir pirmąjį miesto sukilimą okupuotoje Europoje – ir prisiminti drąsą tų, kurie pasipriešino vokiečių okupantams. Šiomis dienomis Lenkijoje vyksta daugiau kaip 150 renginių, skirtų paminėti Varšuvos geto sukilimo 80-osioms metinėms.
Šiuos renginius organizuoja arba finansuoja Lenkijos Vyriausybė, be kita ko, pagal Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos įgyvendinamą Lenkijos žydų paveldo ir atminties išsaugojimo rėmimo programą. Nuo tada, kai dešiniųjų partijų koalicija yra vyriausybėje, daugiau nei tris kartus padidinome finansavimą institucijoms, kurios rūpinasi daugiakultūrės lenkų tautos atmintimi, kultūra ir paveldu, įskaitant Lenkijos teritorijoje gyvenusios žydų mažumos paveldą, taip pat okupuotoje Lenkijos teritorijoje vokiečių vykdyto Holokausto atminimo įamžinimu.
Tarp Lenkijos vyriausybės subsidijuojamų institucijų yra valstybiniai muziejai buvusiose Vokietijos mirties stovyklose: Aušvico-Birkenau muziejus Osvencime, Majdaneko muziejus (su filialais: muziejumi ir memorialu Belžece ir Sobibore), Štuthofo muziejus Štutove, Treblinkos muziejus, Gross-Roseno muziejus Rogoznicoje ir Krokuvos muziejus-memorialas „KL Plaszow“.
Taip pat Varšuvos geto muziejus, Ulmų šeimos muziejus Markovoje, Aušvico krašto gyventojų memorialinis muziejus, Lenkijos žydų istorijos muziejus POLIN ir Emanuelio Ringelblumo žydų istorijos institutas. Tarp jų – dešimtmečius veikiančios institucijos, kurios praeityje dažnai nebuvo tinkamai finansuojamos, taip pat institucijos, įsteigtos per pastaruosius kelerius metus siekiant išsaugoti atmintį: Varšuvos geto muziejus, Ulmų šeimos muziejus Markovoje, Osvencimo krašto gyventojų memorialinis muziejus.
Šiandien Varšuva yra gyvųjų miestas. Lenkija yra gyvųjų šalis. Prisimename praeitį ir, remdamiesi istorine patirtimi, norime kurti geresnę ateitį. Tačiau nepamirštame tų, kurie žuvo ar buvo nužudyti. Iš kartos į kartą perduodama atmintis privalo išlikti amžinai. O šiandien jos saugotojai esame mes.
Tekstas publikuotas kartu su Lenkijos mėnesiniu žurnalu „Wszystko co Najważniejsze“, įgyvendinant istorinį projektą su Nacionalinės atminties institutu ir Lenkijos nacionaliniu fondu.
