2026.04.30 – 2026.09.06

Šiuolaikinio meno centras (ŠMC), Vokiečių g. 2, Vilnius

Tarptautinėje grupinėje parodoje „Superklijai, arba Sukurti draugą“, kurią kuruoja Valentinas Klimašauskas, dalyvaus menininkai iš įvairių šalių, tarp kurių keletas talentingų lenkų menininkų, kurių darbai reikšmingai prisideda prie projekto. ŠMC įšvysime Karolio Radziszewskio, Leszeko Knaflewskio (KNAF), Piotro Skibos, Magdalenos Lazar, Dorotos Gawędos ir Eglės Kulbokaitės dueto darbų bei Filipkos Rutkowskos pasirodymą. Kiekvienas iš šių menininkų į parodą įneša reikšmingą požiūrį, atspindėdamas Lenkijos šiuolaikinio meno praktikos svarbą platesnei šiuolaikinio meno bendruomenei.

Tarptautinė grupinė paroda „Superklijai, arba Sukurti draugą“ atveria naują Šiuolaikinio meno centro etapą – tai naujojo centro vadovo parodinės programos pradžia. Daugiausia figūratyvųjį meną pristatanti paroda kviečia iš naujo apmąstyti ŠMC santykį su auditorija. Figūrų gausa čia kuria įvairove paremtą estetinę ir socialinę aplinką, kuri gali ir palengvinti susitikimą su kitu, ir kvestionuoti tapatybę (asmens, vaizduojamos figūros, (post)žmogaus), ryšio su kitu galimybę, o kartu – šiuolaikinio meno autentiškumą bei prasmę.

Stiprėjančios pasaulio (ir mūsų visuomenės) poliarizacijos bei fragmentavimosi fone paroda siekia sudaryti sąlygas atviresnei polemikai apie kintantį šiuolaikinio meno ir auditorijos santykį daugialypių krizių sąlygomis. Vienas centrinių parodos atspirties taškų – ištrauka iš režisieriaus Algirdo Aramino filmo „Kai aš mažas buvau“ (1968). Joje rodoma mokinių ekskursija po vieną pirmųjų parodų tuometiniuose Dailės parodų rūmuose Vilniuje (dabartiniame ŠMC). Filme pabrėžiamas nelengvas žiūrovo santykis su modernybe: aktoriaus Broniaus Babkausko suvaidintas provincialo personažas atsitrenkia į didelius parodų rūmų langus – modernistinio perregimumo simbolį. Aukštąją kultūrą čia įkūnija modernistinė paroda ir manieringas gidės balsas, o klasės mokytojas atlieka disciplinavimo funkciją. Šis spaudimas suartina moksleivių porą: jie pabėga iš gidės vedamos ekskursijos ir užmezga romantinį ryšį.

Atsigręždama į istorinius ir šiuolaikinius kūrinius, paroda „Superklijai, arba Sukurti draugą“ susitikimą su kitu apmąsto per skirtingas kito sampratas, posthumanistinės figūros įsigalėjimą ir patį šiuolaikinį meną kaip iki galo nepažinų, svetimą. Naujų ir istorinių, individualių ir kolektyvinių figūrų asambliažai netiesiogiai klausia: kokie klijai šiandien galėtų sujungti susiskaldžiusią, karingą ir gana narcisistinę visuomenę? Koks meno vaidmuo pasaulyje, kuriame nuomonės vis griežtėja? Ir kas ideologijų pertekliaus pragare dar leistų mąstyti apie autentiškas, nenuspėjamas, nesuprekintas patirtis atveriančius santykius – draugystes ar net kito įsimylėjimo (o ne atstūmimo) galimybę?

Figūratyvusis menas gyvuoja bent 50 000 metų, tačiau pastarąjį dešimtmetį šiuolaikiniame mene akivaizdžiai matomas figūros sugrįžimas – ir net infliacija. Šį reiškinį galima interpretuoti kaip reakciją į technologijų įsigalėjimą lydintį netikrumą, dezinformaciją, spekuliatyvumo, simuliacijos, hiperrealizmo ir didžiųjų duomenų perteklių, taip pat kaip bandymą pasinaudoti posthumanizmo, naujųjų materializmų, postkolonijinių perspektyvų, postrobotikos, dirbtinio intelekto ir kitų procesų teikiamomis galimybėmis. Grįžtant prie figūros ir pasakojimo, iš naujo apmąstomos tapatybės kūrimo ir atpažinimo strategijos. 

Antra pavadinimo dalis – „Sukurti draugą“ – referuoja į italų filosofo ir rašytojo Umberto Eco antiideologinę esė „Sukurti priešą“. Anot Eco, „turėti priešą svarbu ne tik tam, kad apibrėžtume savo tapatybę, bet ir tam, kad turėtume problemą, pagal kurią galėtume įvertinti savo vertybių sistemą ir, bandydami ją spręsti, parodytume savo vertę. Taigi, kai priešo nėra, turime jį susigalvoti.“ Šiandien priešų, ar antagonistų, netrūksta nei politikoje, nei meno srityje – vidinis susitaikymas, kurį paprastai padeda pasiekti išorės priešas, taip ir neįvyksta.

Nuo ko visa tai prasidėjo? Modernizmas, kurį šiuolaikinis menas pratęsė, niekada nežadėjo būti draugiškas žiūrovui. Netgi priešingai – žongliruodamas kariniais terminais, pavyzdžiui, skelbdamasis meno avangardu ir ketindamas nušluoti senąją tvarką, jis sąmoningai mėgavosi vadinamojo filisteriško, buržuazinio skonio neigimu ir šokiravimu. 

Vis dėlto šiandien santykis pakitęs: kadaise propaguota strategija „sukurti (meno) priešą“ – pašiepti meno taisyklių neišmanančią publiką – transformavosi į muziejų ir galerijų pastangas bičiuliautis su auditorija. Šiandien dauguma kultūros institucijų kuria draugų ar rėmėjų programas (dažnai – mokamas), stengiasi būti atviresnės. Tiesa, už draugiškumą neretai sumokama meno patirties subanalinimo ar suvulgarinimo kaina: parodos ir kūriniai „išaiškinami“, tampa iliustratyvūs, o žiūrovui nepaliekama erdvės neapibrėžtam, asmeniškam santykiui. Atsižvelgdama į šiuos pavojus, paroda „Superklijai, arba Sukurti draugą“ neišvengiamai balansuoja tarp bandymo kurti daugialypius, nevienareikšmius ar net prieštaringus santykius tarp meno institucijos, parodos, kūrinių ir lankytojų ir šių ryšių kritikos.

O kaip yra dabar? Kokios jėgos mus vis dar skatina kurti ryšius didėjančios poliarizacijos, narcisizmo, nuolatinės tinklaveikos, santykių suprekinimo, daugialypių krizių ir karų fone? Ar dar įmanoma kurti santykį su kitu? Ar galime save konstruoti per kitą pozityviai – matydami jį ne tik kaip priešą ar draugą? Jei taip – ar tai yra viena iš šiuolaikinio meno funkcijų? Kas mus gąsdina šiandien ir nuo ko bėgtume iš parodos? Galiausiai: kaip mums, nepaisant visko, susidraugauti?

Daugiau informacijos: „Superklijai, arba Sukurti draugą“

Kuratorius
Valentinas Klimašauskas

Parodos architektūra
„INBLUM architects“

Šviesų dailininkas
Justas Bø

Projekto vadovė
Gabija Tarabildė

Koordinatorės
Kotryna Karyznaitė, Karolina Žalėnaitė

Techninio įgyvendinimo vadovas
Lukas Strolia

Techninis įgyvendinimas
Aismantas Čenkus, Matas Janušonis, Almantas Lukoševičius, Teodoras Malinauskas, Kazimieras Sližys, Matas Šatūnas, Ilona Virzinkevič

Komunikacija
Monika Valatkaitė, Ana Marija Mackevič

Grafinis dizainas
Vytautas Volbekas

Viešųjų programų kuratorės
Kamilė Krasauskaitė, Miglė Markulytė

Edukacinės programos kuratorė
Agnė Taliūtė

Svetingumo komandos koordinatorė
Gintarė Urmonaitė

Tekstų autorės
Emilija Kairytė, Banga Elena Kniukštaitė

Lietuvių kalbos redaktorė
Dangė Vitkienė

Vertėjai
Paulius Balčytis, Emilija Ferdmanaitė, Ignė Smilingytė

Anglų kalbos redaktorė
Gemma Lloyd

Judančio vaizdo programos montažas
Mikas Žukauskas

Partneriai
Lenkijos institutas Vilniuje, Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, „Grinda“, „Radio Vilnius“

Rėmėjai
„Corner“, „Trampoline“ (Paryžius)

Kūrybos draugas
„reefo“

Informaciniai partneriai
„15min“, „ŽMONĖS“

Informacinis rėmėjas
„JCDecaux“